Verkia langas rasom rudeninėm,
Byra ašaros skruostais šaltais.
Tarsi krištolas skyla nebyliai
Ir suaižėja lašų trupiniais.
 
Ei, lietau, jau gana, pailsėki,
Leiski saulei į žemę pažvelgt.
Tavo pirštai barbenantys tyliai
Gali jauną į seną paverst.
 
Verkia žemė po lietum susigūžus,
Medžiai krūpčioja – šalta, žvarbu.
Ei, lietau, per ilgai užsibūti,
Švelniai tariant, nelabai mandagu.