Ateik, prašau – tik vieno nepalik,
           kaip pakelės akmuo Tavęs šaukiuos,
ir kad išgirsi vėl mane, tikiuos –
           juk priglaustas buvau nesyk


ir mylinčios širdies gelmėj
           nuplautas Tavo ašarų lietaus…
Kur Tu dabar? – Ateik, Tavęs prašau –
           ir gyvojo vandens tėkmėj


nuplauk mane, vėl leidęs patikėt,
           kad mylimas esu, kaip ir anksčiau –
kad kryžių skirtą netuščiai nešiau,
          nors ir žinau – jį nešiu, kiek reikės…


Tik Tu ateik, prašau, padėk jį nešt sykiu
         ir nepalik to pakelės akmens sunkaus, 
išdžiūvusio ir laukiančio lietaus
           iš Tavo Tėve mylinčių akių…