Baltas beržas

Baltas beržas prie namo palinko,
Jis toks senas, toksai paslaptingas.
Ir šaka tartum sieną paslinko,
Šitas karštis jam bus pražūtingas.

Jis seniai jau vandens neragavęs,
Šaknys džiūsta, kamienas raitojas.
Taip ir žus čia net neatsigavęs,
Bet jis linksmas, kas dieną kvatojas.

Ko dejuot, kas praėjo – negrįžta,
Baltas beržas dažnai atsidūsta.
Jo sula tartum kraujas ištrykšta,
Jis sustoja, pamąsto, suklūsta.

Jei pajėgčiau stovėt, nesusmukti,
Jei kamienas mane atlaikytų...
Jeigu leistų bent žodžiui ištrūkti,
Jis tikrai labai daug pasakytų.

Bet jis – beržas, jis turi tylėti,
Mat tokia jo dalia, gal likimas.
Gali suptis ar lapais šlamėti,
Štai ir visas jo pasirinkimas.
Irma