Labai šlykšus dalykas yra nuolatinis mano gyvensenos ir potyrių atkartojimas. Tai labai erzinančiai ir psichiką griaunančiai veikia. Sakykim, vakar į feisbuką įkėliau eilėraštį apie bures – „Betgi laivo baltos burės jau iškeltos!“. Tai šiandien, autobusu važiuodamas į miestą, per langą pamatau: prisigretino balta mašina su užrašu „Burė Nr. 1“, mašinos numeris 933, raidžių nei nesistengiau pasižiūrėti, nes niekad niekam jų neprireiks.
Tokie reiškiniai man labai dažni, tęsiasi prasidėję dar sovietmetyje. Pavyzdžiui, maždaug iš 1993 metų ką atsimenu: kai baigėsi pinigai, ir liko tik penki litai. Gal neapsirinku dėl skaitmens, rodos, buvo būtent ir toks piniginis vienetas viename popierėlyje – 5 litai. Vienaip ar kitaip, bet tada beliko man kišenėje (iki tol beveik visąlaik kiauroje) iš viso tik vienas popierinis banknotas, nedidelio nominalo, už kurį, mąsčiau žinojau, jau daug nepragyvensiu. Baisus liūdesys buvo apėmęs: ką aš valgysiu, kai algelė, laikraštyje, kuriame dirbu, dar ne rytoj! Padėjau tą pinigą – penkis litus ant knygų lentynos, nutaręs kasdien po tiek išleisti, kad iki algos nors kartą per dieną turėčiau ko burnon įsidėti. Vaikais rūpinosi žmona, kartais rytais sušukdama: „Nėra ko valgyti – nenoriu gyventi!“. Ji tokia rūpestinga buvo mamytė, kad nė vieno karto negalėjo išleisti vaikų į mokyklą, neįdėdama kuprinėn sumuštinių ir buteliuką kokios nors gaivos užsigerti. Tą jos desperatišką, kažkaip savaiminį, sušukimą „Nėra ko valgyti – nenoriu gyventi!“, aš išgirdau dar gulėdamas lovoje, nes į darbą redakcijoje eidavau vėliau, negu į darbą ji, ir niekaip negaliu to neviltingo šūksnio pamiršti. „Kaip sunku tokiam tėvui, kuris šeimos pavalgydinti neturi kuo!“ – šit ką kalbėjo mano jausmai. Tai toks tada buvo mano socialinis ir šeimyninis „statusas“.
Grįžęs iš redakcijos, ir savaitgaliais, darydavau medinę lentynų spintą batams susidėti. Kad kur nors eičiau be būtino reikalo, ir kalbos negalėjo būti: vos beišėjęs pamatydavau, kad mane seka – tai yra neatsitiktinį žmogų; sakykim, ateinantį į mane kaskart tuo metu, kai aš išeinu iš namo. Tuokart meistruodamas, daugiau apie nieką negalvojau, kaip tik apie tuos paskutinius penkis litus (kiek atsimenu jie buvo melsvos spalvos). Metui atėjus, aš darbinius darbužius nusimečiau, ir susiruošiau parduotuvėn kokio nors pigaus valgio nusipirkti. Apsitaisęs, su gailesčiu pasiėmiau tą paskutinį pinigą, išlankstytą įsidėjau užrašų knygelėn, ir tegalvodamas kiek galėsiu išleisti, netrukus atsidūriau ant šaligatvio, o juo eidamas, žiūriu:... artėja į mane vyrukas jau iš tolo rodydamas man atkištą ranką, kurioje, kai arčiau priėjau, matau... tokie patys penki litai, kurie man bebuvo likę. Nutirpau nuo tokio „sutapimo“, nes iškart supratau, kad tai ne sutapimas, o toks tyčiškas rodymas: ir štai kas vėl pribloškė: KGB taip tobulai mane seka, kad žino štai net šį faktą – kiek man belikę pinigų (būtent, kaip tik tiek, kiek likę – 5 litai). Juk, kad man tik penki litai buvo belikę, niekas daugiau nežinojo, tik aš, žmona su vaikais tomis dienomis buvo sode! Nemenkai mane tada pribloškė tas atskleistas iš mano gyvensenos faktas, kurį žinojau tik aš vienas, pribloškė tas nesuprantamas tobulumas, kuriuo KGB mane sekė (kas man buvo tiesiog manęs naikinimas). Jaučiausi kaip skrodžiamas, nes tokių manęs „apnuoginimų“, buvo taikęsi jau daug ir anksčiau. Tarkim, per interviu (laikraščiui) užduodamas klausimus pašnekovui, aiškiausiai pajuntu, kad jis jau žino, ko aš paklausiu! Pastebiu tai ne kartą. Diena iš dienos pastebiu ką nors tokio, kas mano gyvenime buvo vakar ar užvakar, ar anksčiau. Mat, jei apie interviu, tai klausimus interviuieriui pasiruošdavau iš anksto, dažniausiai iš vakaro, o kad seka mano mintis, dar nežinojau.
Taigi tas vyrukas su penkiais litais rankoje mane nemenkai sutriuškino, ir visiškai ne gailestingu, o linksmu veidu. Dar kas man tada buvo labai mįslinga: kitoje rankoje jis laikė butelį degtinės, kuri buvo nugerta iki pusės. Kai kas čia buvo aišku: tai kažkoks „pasakojimas“ man, bet teaiškus tik tiek, kad tuo man kažkas sakoma; tą butelį prasilenkdamas jis net pateliūskavo; vėliau kelis mėnesius laužiau sau galvą, ką tai galėtų reikšti, ir niekaip kitaip neišmąstydavau, kaip tik šitaip: ėdimo, tos trukmės, to laiko, kurį KGB mane trypia, yra praėję pusė; vadinasi..., o siaube, liko dar tiek pat – taigi labai daug! Ir tik dabar manau kitaip: tuo nugertu degtinės buteliu jis man norėjo pasakyti, kad gerčiau, tada nuo sekimo išsigelbėčiau, nes buvau tada, kaip ir visą gyvenimą veik abstinentas. O iš kur jis sužinojo apie mano penkis litus man belikusius, „išsiaiškinau“ šitaip: juos laikiau pasidėjęs ant knygų lentynos viršaus, tad iš buto, kuris iškart virš manęs, iš kurio man į lubas nuolatos daužo, spinduliais, matančiais per lubų perdangą, tuos penkis litus įžiūrėjo ir šitaip jais mane pritrenkė gatvėje, šaligatvyje. Bet aš klydau: apie tą pinigą nusikaltėliai sužinojo iš mano mąstymo, ir iš to, kad kažkiek ir jie mato, ką mato mano akys. Toks buvo mano gyvensenos atkartojimo epizodėlis, įvyko, manding, 1993 metais.
 
2017 metai
 
P.S.
*Labai svarbu. Dirbtinį nemalonų, diskomfortišką jautimą akyje, ir aplink akį, nusikaltėliai bangomis man įjunginėja jau taip seniai, ir taip dažnai, kad ant akies voko pradėjo augti kažkoks augliukas!!! Ikišiol šio poveikio akiai neišjungia! Dėl dirbtinio poveikio, akis net paraudonavusi. 2017.IV.26