Net tau, Gyvenime...

Ką duosi man, Gyvenime, ką duosi –
Ar tai, ko pats netekęs, neturi?
Į delną vėlei durs seniai nuvytus rožė,
Tarp puslapių džius žiedlapiai keli
Praradę spalvą, grožį, aromatą.
 
Nenoriu liesti pirštais –
Subyrės
Kaip dienos, mėnesiai, prabėgę metai...
Pėdutės mažos smėlyje kielės,
Kurias nuplaus vanduo pakilęs upės –
Banga į užmarštį...
 
Paviršius –
Vėl glotnus.
 
Gyvenime, nejaugi tau nerūpi
Dėl ko ir kam, kodėl aš gyvenu?
Nes juk tas pats –
Kadais nuvytus rožė –
Sudžiuvęs stiebas su spyglių dantim...
..........................................................................
 
Bet niekam, niekam jos neatiduosiu,
Net tau, Gyvenime, nors nori tai atimt.
 
  2017 balandžio 24 d.
kaip lietus