apgaulė
Šlamėjime kvepiančio vėjo
lyg žingsnius tavuosius girdžiu...
jų aidas man kvapą užgniaužia –
„sugrįš? – nepareis...“
vėl virtau laukimu.
kai akys susminga į langą,
tenai tavo veidą regiu...
žinau – tai tik proto apgaulė,
tik vizija... betgi tegu...
aš vėlei prie durų skubu...
aš laukiu sugrįžtant svajonės,
kurią dėl tavęs auginau –
tai kas, kad tu ją sugriovei,
aš viską atleidau, nors tau
išeinant ir vėlei sugrįžtant
save be likties dalinau –
po gurkšnį, po sotų kąsnelį,
kol nuograuža nuoga likau.
sapnuos tavo vardą kartojau,
kuždėdama jį aš kritau,
kasryt pasitikdama dieną
aš bręstančiai kančiai kilau...
-------
... suklupus prie tylinčių durų
save vėl apgauti bandau –
sugrįš, tars „atleiski,suklydau“ –
atleisti?
patark, netylėki, dangau...