Apsirengęs rūko kailiniais
brendu pas tave nesėtų linų laukais
su purvinais auliniais.
 
O tu laimę vieškeliais vaikais,
pamiršus laikus, kai buvom vaikais,
kai elektrą gamino tik taikus atomas.
 
Dabar tik blyškios liuminescencinės žaros,
blizgantys lašai ant laidų lyg ašaros,
o prie sankryžų aidi mašinų fanfaros.
 
Tik tu tyli ir nieko nesakai,
nei Angelo Sargo, nei manęs neklausai,
net nepaklausi, kas čia daros,
 
Kai netikėtai tarsi mėlyno ekrano
užsklanda dangus atsidaro
ir išlenda ultravioletinė dvasia,
 
Kuri puola svajonių namelį lyg fortą,
pastatytą ant kaladės taro kortų
po pirmojo šimtamečio karo.
 
Bet aš dar tikiu, kad įsiplieks ugnis,
kuri kada nors mus palaimins,
o po to nuskaidrins ir išganys.