Dangus paseno...
Mėlis toks nuvytęs,
Kad įtrūkimuos debesys užkliūva.
Ir, deja,
Per daug retai virš žemės saulė ritas,
Per daug dažnai ji ilsis, snaudžia danguje.
 
Todėl ir dienos tuščios –
Lyg apleistos stotys ,
Kur tyli bėgiai, pabėgiuos –
Gelsva žolė.
Pačiam taip noris pailsėt, ilgiau sustoti
Ir noris nieko jau daugiau nebenorėt.
 
Vis nemiga kankina.
Ryto tirštos miglos –
It dūmai garvežio – užuodžiu mintimis...
O perone minia žmonių...
Atrodo – tikra.
Ir dar tikrai atrodo jie man svetimi.
 
Bet kurgi tie, kurių lydėt išeičiau,
Sulaukčiau grįžtant, rankom močiau perone?
Dangus paseno...
Laikas viską keičia.
...................................................................................
 
Tačiau tavęs nekeičia.
Tau galbūt – manęs.
Išvykusių ir laukiančių nemokame išduoti.
Tai laikrodžiai išduoda tartum traukiniai,
Nes lieka dienos –
Vien apleistos stotys
Ir bėgiai praeitin nudilę jau seniai...
 
2017 balandžio 25 d.