Išnyksta rytmetį sapnai lyg laivo burės,
Tu tolsti nuo manęs antai – liūdėt neturim, 
Bet mano širdgėlos lašai 
Be galo kartūs, 
Juk buvom artimi – žinai,
Likimo svertai 
Nusvėrė diemedžio šakas į vieną pusę, 
Jau niekad niekad 
Artimi daugiau nebūsim...
Išėjo laimė iš namų, 
Nuvyto gėlės
Ir paukščiams pakirpti sparnai, 
O virš alėjos nulyja trikdantis lietus – 
Lašai ant veido, 
Dar klausiu, mylimas, brangus –
Ar man atleidai?
Neatsakysi, jau žinau,
Išseko upės ir žodžių 
Nekartos daugiau bežadės lūpos.
........
Išnyksta rytmetį sapnai, naktis nutolo, 
Tik atminty pasilikai,
Išblykšta norai...