Natūralioji atranka visiems galioja,
Ir medžiui, paukščiui, ypač  žmogui,
Ir taip negailestingai ji visus sijoja,
Ne tik čia žemėj, bet dangiškajam poliuj.
 
Kas tie privilegijuoti išrinktieji, kodėl
Vieniems tiek daug, kitiems šalta naktis,
Ar  tai tik mano vienintelė kaltė gimtoji,
Kad  nesuspėjau į laimės traukinį įlipt.
 
Pavėlavau, jau bilietai visi parduoti,
Paliko tik dvi kojos, rankos ir galva,
Taip, kiekvieną kartą aš turiu galvoti,
Kokia gyvenimo prasmė manyje įkalta.
 
Gerai, šį  kartą tegu būsiu valkata,
Iškęs širdis manoji, tai tik pamoka,
Ir kai pajausiu duonos skonį šventintą,
Žinosiu, kokia jinai brangi ir iki skausmo laukiama.
 
Rytoj nuėjęs upėj išsiprausiu,
Išskalbsiu savo marškinius baltai,
Ir vėl švariu drabužiu apsirengęs,
Pradėsiu piešt savo gyvenimą naujai.
 
Tik duok man Dieve dabar tvirtesnę ranką,
Kad kūjis priekalą mokėtų atlaikyt,
Aš sudaužysiu visą savo negalią,
Kad tik galėčiau kitaip galvoti, kitaip matyt.