2. Aplodismentai sau
~~
Nešaukite manęs vardu –
Jau išsipustė karieta
ir negirdžiu, kaip žirgas žvengia.
Septyniasdešimt aštuntoji žvakė uždegta
Ugnelę mirksi.
O aš dar vis tikiu –
botagas į rankas įkis
Ir vėl vežėjas aš.
Ėgė! Ar girdite?! –
ir vėl vežėjas aš...
O jeigu – ne?
Gesinki, žvake, ugnį
Kartu su ja – užpūski ir mane.
Ąsočio šukę it karietą
kinkysiu ten.
Nebūna taip, kad negirdėčiau:
ir nedainuočiau:
[i]Neliūdėki, nejaunas vežėjau,
Tik kūrenki ugnelę širdy,
Būna taip, kad nepjauna, kas sėjo
Ir svajonė sunyksta graži.
Būna taip, kad atėjus bažnyčion
Skaudų akmenį meta veidan.
Nieks nežino likimo patyčių
Kai važiuoja keliu karieta... [/i]
Aš suprantu, kaip neprotinga
į nežinią eilėraščiu kabėti
kaip menka erzintis dėl geresnės dalios –
nebūna ji bloga, kai jau
septyniasdešimt aštuntieji aušta
ant delno vašką varvina žvake
O šalia jos – antai! –
Poe (poezija) ir Pro (proza)
su manimi nejubiliejiniu
vežėjo giesmę gieda:
[i]O! Vežėjau, tikėki, tikėki
Tą dora ir šaunia išmintim:
Kardas – Žalgirio mūšiui laimėti,
Žodis – širdžiai prakalbint širdim
Teka srūva upelis, o kelias...
Ak, koks kelias dosnus, kai širdy
Gieda mažas svajonių paukštelis,
Gieda pilkas laukų vieversys.[/i]
Ir pliūpteli aplodismentai.
Savo. Sau.