Faktografija
Sovietmečiu viename eilėraštyje rašiau: tau dar daug vasarų prieš akis... Vasara man būdavo nuostabiausias metas. Ir niekad nebūčiau pagalvojęs, kad ateis ji ir tokia, kad nei gyventi nenorėsiu. Apie tą vasarą jau rašiau rašte „Sėdėjimas ant lentos“.
Tą vasarą, bemiegę naktį, nuo kankinimų aimanuodamas ir dejuodamas, laukdavau gaidžio pirmojo užgiedojimo. Bet vis tiek dar likdavau kaip vėžininkas vartytis ir kankintis lovoje, kolei prašvis ir tada, kai jau šviesu, maudavausi kelnes, kurias (tada tamsiai vyšninės spalvos, nelabai tinkamos spalvos žmogui, jei mados laikosi dabartinės, masinės mados) būdavau pasidėjęs tiesiog ant grindų prie lovos, o nei ne ant kėdėse. Nes laikiausi kaip popierinis tigras Maoceduno laikais pagal principą: „Kuo blogiau, tuo geriau“: jei man blogiau, tai tuo daugiau šansų, kad KGB žmonės mane amnestuos, vienąkart mano kentėjimu užtektinai pasitenkins. Dieną vis trupučiuką lengviau, kankinančią savijautą mažumėlę palengvina (deja – tik vos vos šiek tiek). Vieną rytą keliantis man iš lovos egzekutorius (2010 metais) pasakė, piktai, bet man niekaip nesuprantant, kodėl piktai: „Aš tau bliat parodysiu!“. Labai stebėjausi, niekaip negalėjau suprasti, kodėl jis toks įniršęs. Jie niekad neaiškindavo, bent jau tą vasarą tai tikrai: už ką kankina ir dienom ir naktim. Taip ir nenukeliavau per visas atostogas toliau nekaip iki obels, kuri arčiausia, obuolių, ilgaplaukio gražuolio Niutono dėsniu nukritusių žmonėms naudingai užvalgyti; beje, obuoliuose daug piktinų, žmogui naudingų.
 
Intarpas į tekstą.
Jei neturėčiau širdies, tai, manau, ji būtų jau sustojusi. Kartais šitaip pamanau. Visaip pamanau.
 
Tą siaubingą vasarą, kiemo tyloje kaime, kuriame vasarojau, kartą suskambo radijas! Atvažiavo į sodybą jaunimo ir įjungė radiją; kieme jau seniai buvo įtaisyti garsiakalbiai, kad ir kieme girdėtųsi šienaujant žolę ar bet ką darant, pietaujant, dirbant ar tinginiaujant. Nusigandau garsingo radijo. Aš radijo jau ilgą laiką nesiklausiau: maniau, gal mane greičiau amnestuos, jeigu nesiklausysiu, o jei klausysiuos, tai tik daugiau gausiu kankinimų. Kaip ir štai: Vilniuje, važiuodamas autobusu į darbą Lietuvių kalbos institutan, niekad nesisėsdavau arti vairuotojo kabinos, nes vairuotojas būdavo pasileidęs radiją, ir man girdėdavosi, ką kalba ir dainuoja. Kai taip atsitikdavo, tai persėsdavau nuo vairuotojo toliau, arba visą kelionę bijodamas gailėdavausi, kad čia atsisėdau. Tai taip, tokį mano negyvenimą KGB srutų gaujelė buvo pasiekę: kankinimais kankinančiomis būsenomis, įjunginėdami kankinimus bangomis, nuotoliniu būdu. Būdavo sunkinti kankinančią savijautą pradeda pamažėle tada, kai priartėju prie automagistralės, kur stotelėje autobuso į darbą lauksiu. Čia prisiminiau, ką dar galiu iš tos laiko atkarpos pasakyti: kai ateidavau į Lozoraičio stotelę Fabijoniškėse važiuoti į darbą, tai ten kiekvienąryt pamatydavau merginą, su ilgom, languotom, bet vis dėlto per trumpom kelnėm, kuri nuošaliau stovėdama laukdavo atvažiuojančio automobilio, ir automobilis... netrukus atvažiuodavo, ir ji sėsdavo į jį ir nuvažiuodavo. Ir tik vėliau supratau, jog tai buvo pasityčiojantis vaidinimas: ji vaizduodavo mane (man ir visiems ją matantiems): kad ji esanti aš – mergaitė, kurį KGB srutos taršo: mat ir „mergaite“, dar net ir iki šiol, KGB mane vadina. Aš to jos važinėjimo ilgai nesugebėjau suprasti; net ir tada, kai vienąkart ryte šitaip pačiai ji įsėdo į atvažiavusią mašiną ne Lozoraičio stotelėje, o prie pat mano namo, kai tik iš namo aš išėjau. Kai ši mergina (ar jau moteris), po labai ilgo laiko, liovėsi važinėti, tai atsirado kita, kuri... rytais sėsdavo į tą patį penktą autobusą, kuriuo aš važiuodavau į darbą, ir važiuodavo kartu su manimi netoliese sėdėdama. Beje, kartą išgirdau, kad ji kalba rusiškai: kai jai kažkas paskambino telefonu. Buvo gan graži, dar visai jauna, dailiai nuaugusi, drabužius dėvėjo juodos spalvos. Kartą, kai lipo į autobusą pirma manęs, aš kumštelėjai jai į užpakaliuką, visiškai lengvai. Ji nieko nesakė, bet nieko nepastebėti irgi negalėjo. Taigi, ir kankinamas retkarčiais „papramogaudavau“.
 
Tad ir tuokart sudrebėjau, kai paleido lauke radiją: ko gero įjungs man KGB srutos sunkesnį kankinimą!, – būgštavau. Dėl radijo, tai tik vienas dalykas buvo man visiškai aiškus: gaujelei labai svarbu – klausausi aš radijo, ar ne. Tačiau jie niekad neparodydavo už ką jie patys, kaip jiems geriau: kai aš radijo klausausi, ar kai nesiklausau. Taip buvo ir šįkart: įsitempęs laukiau, kad radiją kuo greičiau išjungtų ir staiga sako vyriškis iš KGB buveinės, kuri, beje Vilniuje o aš – Lazdijų rajone: „Ne nuo jo priklauso, kad radijas įjungtas, įjungė ne jis“. Jis tai pasakė lyg savo sėbrams, bet pertransliavo šiuos jo žodžius ir man. Sakė jis paaiškinamuoju tonu, bet nei iš balso tono nebuvo galima suprasti, kaip naudingiau man būtų kankinimų sunkinimo ir lengvinimo atžvilgiu: klausantis radijo, ar nesiklausant. Vis dėlto manau, kad šiais žodžiais gaujelei, tas vyriškis norėjo mane užstoti nuo didesnio puolimo, negu tuo metu tebebuvau užpultas, bangomis kankinamas.
Jaunimas į kaimą atsivežė ir katę, rudos spalvos kaip surūdijusi geležis, o sargį nuo grandinės paleido. Na, ir prasidėjo: sargis kad pradės tą katę vaikytis, kad pradės jie žaismingai kautis ir galynėtis! Nedavė šuo katei ramybės kiek galėjo. Katė nelabai norėjo su juo žaisti, bet tas nesiliovė. Kaip žinia, katės yra individualistai, kompanijų nemėgsta. Negalėjau atsigėrėti jų gimnastika, nepaprastu katės šoklumu, lankstumu, kuris buvo tiesiog meniškas, nufilmavimo vertas. Ji, į besivejantį šunį staiga atsigręždavo, momentiškai čiupdavo jį, apglėbdavo priekinėm lopom ir neskaudžiai, improvizuotai kąsdavo jam, o dar ir užpakalinėmis kojomis kailį padraskydavo. Raičiodavosi žolėje abu kuo vikriausiai, kaip jokiam nei cirke nepamatysi. Sėdėdamas ant lentos aš nesusilaikiau iš juoko ir tik laukiau, kad kuo daugiau jie pasigalynėtų. Bet katė bėgdama keliais šuoliais įsliuogdavo medin, arba užšokdavo kur nors ant stalo, ir sargis likdavo ant žemės liežuvį iškišęs, laukdamas kol katė nusileis. Gal tai buvo katinas, ne katė, nežinau. Be pulkelio vištų su piemeniu gaidžiu ir musių, tai buvo man dar viena „nemokama pramoga“, bet daugiau tą vasarą pramogų nebuvo – nei mokamų, nei nemokamų. Tebebuvo žiaurus nuolatinis kankinimas blogąja savijauta, kurį dar ir dabar, 2017 metais, KGB srutų gaujelė yra man įjungę. Mano laimei, ne tokį sunkų kankinimą kaip tais skausmingiausiais 2010 metais.
Tą vasarą praūžė baisiausia audra ir grįždamas į Vilnių, važiuodamas autobusiuku per mišką, mačiau daugybę nulaužtų medžių, aiškus daiktas, daugiausia pušų. Dar nebuvau matęs tokio suniokoto miško. Vietomis, kaip koks miesto subombordavimas tas gamtos peizažas atrodė. Medkirčiams daug buvo darbo, kol išretino kas nulaužta ir kas dar šaknimis žemėje laikosi, nors jau be viršūnės.
 
*Už tai, kad įkėliau internetan savo eilėraštį „Einu ir bėgu“, KGB naikintojai bangomis man įjungė dirbtinį slogavimą. Įjungė iškart po to, kai įkėliau. Nors yra įjungę dirbtinį galvos skausmą, bet to jiems, pasirodo, negana. 2017.IV.19, apyaušris
 
Išėjau iš darbo Lietuvių kalbos institute, į senatvės pensiją išėjau, 2015 metais. Bet, regis, Institute pasiliko, kas mane vaizduoja. Tai kažkokia moterėlė raudona striuke, kokia ir aš dėviu. Regis, ji netgi panašumu užneša į mane. Neatitikimas tik tas, kad ji vaikšto ta raudona striuke dar kapišoną apsigobusi, o aš visą laiką einu vienplaukis. Taigi galima susekti kas yra kas, bet nėra kam tai padaryti.
 
Vilniuje, 2017 metai

 
 
P.S. Esu tas, apie kurį kalbama ir nepasakoma apie ką kalbama.
 
„Vėliau!“, „Anksčiau!“ – ir šių žodžių man pasako mieste sutiktieji, o ir iš naikintojų buveinės erdve ir šie žodžiai į mane atskrieja. Dar sako gaujelės vyrukai man: tai „Gal“ sako, tai „Mažù“, tai „Mažù“, tai „Gal“. Bet iš tikrųjų jie sako sau, nes man tokie jų žodeliai nesuprantami.