Tai gyvenimo geismas
Kaip stirna saulėteky bėga iš sodo,
Svaigsta mano galva
Jaunumės atminimais girta.
Lieka tuščia ir šiek tiek drovu,
Kad būtis su kaupu atiduota,
Kai ant juslių šašai,
Kai suprasti sunku, kam esu ir kodėl dar gyva?
Ilgesys ir gėla
Jau nebekužda ir nebegundo,
Per atstumą aistra
Iškentėta dabar ir skaisti.
Kraują tvenkia ledai,
Kai nėra kam atliepti į skundą,
Kada tie, kas toli, 
Priartėja arčiau, nei arti.
Išprotėjau? Galbūt.
Ulba sodas, varnėnais praplyšęs,
Jau tauriu sidabru
Nuo laukimo pražydus galva.
Ko gi stirna baikšti
Saulei tekant į sodą negrįžta?
Ją išbaidė ne šuo. 
Neištirpstanti mano žiema.