Užstrigo amžiams gerklėje
Liūdnumas gatvių...
Kas gėlę mirštančio lietaus paguos?
O liepos, griūvančios audroj,
Išduot neleistų
Trapios ir dūžtančios tylos.
 
Užstrigo aidas, vienišas ir liūdnas,
Atodūsiu nuspalvintas žmogaus...
Drugelis virš galvos –
Nakties preliudas
Ramybės niekad, niekados negaus...
 
Taip liūdna, tuščia,
Ir graudumas slegia...
Blaškaus lyg smėlis po audros---
Atodūsiu vėl spalvinsiu laukimą –
Kaip šauksmą sielos neramios.