Kaip gyvenu ir ką prisimenu (2)

Kaip išpažįstamas tikėjimas, taip nuoširdžiai pasakau, kad politinė gaujelė seka mano mintis ir kankina mane bangom visokiomis blogos savijautos būsenomis. Dar ir nemiegojimu daug pakankina. Nes bangomis mane ir žadina, ir užmigdo. Sic! Jei pamiegoti ir leidžia, tai ryte vis tiek visai dienai bangomis įjungia savijautą, kuri kaip neišsimiegojusio. Taip yra dar ir šiomis 2016 metų vasario mėnesio dienomis. Dar ir spengimu galvoje šit „vaišina“, dirbtiniu spengimu. Vadinu juos KGB gaujele, nes taip tiksliausia. Bet teberašau ir kankinamas.
 
 
Tie metai...
 
Tie metai, tai metai, kada aš buvau laimingas. Tuoj kyla klausimas: kaip aš galėjau būti laimingas okupacijos sąlygomis? Labai paprastai: buvau laimingas todėl, kad buvau dar jaunas, kaip ir Tu, kuris tada taip pat džiaugeisi savo jaunyste. Juk jeigu esi jaunas, tai ir laimingas turėtum būti. Man tai šitaip.
Kai likimas sovietmečiu mane nutrėmė dirbti kiemsargiu, tai už tas pareigas gavau tarnybinį butą Knygų rūmuose (kaip tik dėl buto į kiemsargius ir nuėjau); taigi pačiame Vilniuje. Tas butas buvo nei šioks, nei toks; tuo požiūriu, kad vadinosi ir bendrabutis, ir tarnybinis butas. Kaip besivadintų, bet niekas nežino kokia laimė buvo jį gauti. Iki tol, nuo 1973 metų, basčiausi ne po savo stogu, nors kai kada ir pas nuostabius žmones, kurie nei atlygio iš manęs neėmė už tai, kad pas juos gyvenu – gyvenau pas juos kai kuriuos, sakyčiau, komunizmo sąlygomis. O tame kiemsargių bute prabėgo laimingiausi mano gyvenimo metai (Rašytojų gatvėje Nr. 4–2; vėliau ši gatvė pasivadino Sirvydo). Dabar buvę Knygų rūmai vadinasi Martyno Mažvydo biblioteka (jau, 2017 metais, ir Biblioteka iš jų išsikraustė). Tame bendrabutyje mums atsirado du vaikučiai pabiručiai, kurie man džiaugsmo davė daugiausia gyvenime. Kartais aš juos palikdavau namuose vienus, ir koks džiaugsmas būdavo vėl pas juos namo sugrįžti! Arba kaip smagu būdavo juos pasiimti iš vaikų darželio! Nėra didesnių džiaugsmų žemėje.
Pirmiausia kaip atsirado vyresnėlis. Ogi labai paprastai: žmona ėmė pilnėti, o kai jau papilnėjo labai pastebimai, tai gavo dekretines atostogas, kurias tada duodavo besilaukiančioms vienas kitas mėnuo iki gimdymo. Ji liovėsi vaikščiojus į darbą, dienas leisdavo namuose. Turėjo labai gražų žalią paltą, kuris pasirodė besąs toks platus, kad užsisegdavo visos sagos ir nėščiai esant. Man ji buvo labai graži ir besilaukianti. Ją meiliai paerzindavau ir dėl to, kad yra tokia nematytai stora, kaip statinė. Žinia, nepykdavo, jei būtų pykdavusi, nebūčiau erzinęs. Paskui ji ėmė džiaugtis, kad kūdikis sujuda pilve, jos įsčiose. Jis kartais kojele „spirdavo“, kaip mes sakydavome, o ji nuo tik džiaugdavosi ir juokdavosi. O gal su rankele pasimuistydavo. Mes negalėjome nuspėti laimės, abu labai džiugdavomės, kad kūdikis rodo tokią gyvybę.
Atėjo ir toks nėštumo laikas, kai aš nuploviau jai kojas, kaip kardinolas plauna kunigams per kažkurią metinę šventę Arkikatedroje.
 
 
Kojų mazgojimas
 
Kai mano žmonelė, besilaukianti pirmojo kūdikėlio, labai nerimavo kada gimdys, tas laikas, sakytum, pats atėjo – vieną kartą ji pasakė: „Man nutekėjo vandenys“. Tai buvo tikriausias jai ir mudviem žinomas ženklas, kad greit gimdys. Kojų apiplovimas vyko vakare. Aš atnešiau prie lovos dubenį šilto vandens, ji įmerkė kojas ir aš apiploviau jas iki kelių ir net aukščiau. Apiplovęs kojas iškviečiau greitąją pagalbą ir ją išsivežė į Antakalnio klinikas. Ten vyresnėlis ir gimė.
Kai jau atėjo metas juos iš ligoninės parsivežti – ne jau vieną, o du šeimos narius – aš nuvažiavau gėlių turgelin Konarskio gatvėje. Ten pripirkau jai gvazdikų. Juodbruviai prekiautojai, kurie atveždavo gėlių nuo kalnuotos pietų šalies, iš manęs pasijuokė... kad aš perku po vieną gvazdiką iš kiekvieno prekiautojo, o neperku visų penkių gvazdikų iškart pas vieną, juk taip būtų daug pigiau. Ikšiol man gėda, kad buvau toks nesusivokėlis.
Lankydavau žmonelę ligoninėje ir iškart po gimdymo. Bet pasimatyti neleisdavo, galėjome pasikeisti tik laiškais, kurį ne vieną, regis, išlaikiau iki dabar.
Galėjau kūdikį iš ligoninės parsivežti taksiu, nes pats mašinos neturėjau. Turėti mašiną sovietų laikais buvo didelė prabanga ir prašmatnumas. Paprašiau vieną bendradarbį, kad jis parvežtų savo „Zaporožiečiu“ ir jis mielai sutiko, nes gyveno netoli Klinikų. Jis parvežė mano turtą man į namus.
Paskui, dienai kitai praėjus nuo gimimo, man žmonelė liepė išnešti kūdikį pakvėpuoti lauko oru. Suvystė į baltas palutes, ir aš išnešiau. Va tada man nubudo tėvystės instinktas: laikiau lengvą kūdikį ant rankų ir pamilau jį didele meile.
Mazgojau jai kojas ir antram sūneliui į šį pasaulį ateinant. Ji davėja vaikų. Ačiū!
 
 
Tebebaudžia
 
KGB nubaudė mane labai žiauriai. Netgi pasmerkė. Už rašymą. (Tarytum mokyklos aš nesu baigęs, kad negalėčiau rašyti!). Atrodo, kad dar sovietų laikais pradėjo sekti mano mintis, galvos funkcionavimą, mano judėjimą, o nuo 1995 metų pradėjo ir kankinti kūno ir dvasios kankinimais, daugiausia kankinančiomis būsenomis, kankinančia savijauta, šitaip mano gyvenimą padarydami siaubingą, užgniauždami bet kokį mano reiškimąsi. Pradėjo labai žiauriai kankinti nuotoliniu būdu, kažkokiom bangom, ir kankina štai net iki šiolei, ir dabar 2016 metais. Turiu nuolatos kartoti: „Išjunk kankinimą, išjunk!“. Taigi jau daugiau kaip dvidešimt metų kankina, tuomi labai sunkiai nusikalsdami. Kadangi man buvo aišku, kad baudžia už rašymą, todėl plunksną nukišau kuo giliausiai, ir netgi neišimamai, sakyčiau, ją netgi išmečiau, netgi visam laikui. Tik kokiam nors prašymui priimti į darbą parašyti ją tarsi pasilikau. Laiką, kuris visiems toks brangus, leidau tuščiai, bijodamas net ir knygą paimti paskaityti, jau nekalbant apie laikraštį. 2002 metais Seime vyko „Lietuvių kalbos žodyno“ prezentaciją, ta proga, kad šį dvidešimties tomų tezaurą Lietuvių kalbos institutas leisti pabaigė. Seimo fojė ant grindų buvo išklota daugybė „Literatūros ir meno“ egzempliorių, ištisas takas iš jų buvo nutiestas. Tąkart, pirmąkart po daugybės metų, išdrįsau pasiimti laikraštį ir aš. Bet, darbe perskaitęs,.. neturėjau kur jį padėti, laikyti bijojau, ir tik po ilgų svarstymų radau jam vietą: kabinete, drabužių spintoje riogsojo didžiulė kartoninė dėžė, niekad nejudinama, prigrūsta kažkokio šlamšto ir balasto. Už tos dėžės laikraštį ir užkišau. Bet ir ta vieta atrodė nesaugi – taip visko bijojau kankinamas bangomis, psichologiškai terorizuojamas, minčių ir kitokio sekimo prigąsdintas, žmonių ėjimo į mane priveiktas, visur cituojamas ir atkartojamas. Kad pats praeityje laikraštyje dirbau, rašiau straipsnius ir straipsniukus, bijodavau ir prisiminti. (Jų, „Lietuvos aido“ laikraštis, kuriame dirbau, išspausdino gal kokius tris šimtus, gal mažiau).
Dirbdamas jau Institute, nieko neveikdavau ne tik namie, bet ir per atostogas kaime. Kaip nesustojantis laikrodis vaikščiodavau kaime aplink trobą, o kitomis vasaromis sėdėdavau ant kulbės prie geltonos trobos sienos ir gėrėdavausi debesimis, galvodamas apie kasdienius banaliausius dalykus, sakykim, ir apie kulbę, asociacijoms veikiant sakydamas: Gaspadinė kap kul̃bė – tiek paritus, tiek pastačius. Tačiau visus galvojimus perimdavo mintis – viena ir ta pati: kad mane seka KGB, šio klano gaujelė. Jie kiek tie patys, tiek ir dabartiniai. Niekad neišeis ši padermė man iš galvos – labiausiai už tai, kad kankina kankinančiomis būsenomis, blogąja savijauta. Ir į debesis negalėdavau įsižiūrėti, gėrėtis jais kiek tinkamas, už debesis mėlyname danguje gražesnio man nieko nėra. Ypač kai į aukštybes pakyla, sklando gandrai, sukdami išskleistais sparnais ratą po rato ir nė kiek jais neplasnodami, kai virš jų praskrenda balto metalo lėktuvas, palikdamas dar baltesnę juostą paskui save. Nuo vaikystės šia juosta gėrėdavausi, tada manydamas, kad tai motorų dūmai, bet vėliau sužinojau – kad tai įkaitę garai. Debesų gražumas, ilgainiui ir pamažu, man ėmė gaminti mintį vis dėlto vėl pradėti rašyti, grožinę prozą. Bet vos apie tai pagalvojęs šią mintį nutraukdavau, nes vis dar kaustė baimė, kad už tai KGB dar labiau mane baus, arba bent jau neamnestuos, ko aš nepaliaujamai tikėjausi ir laukiau kas vasara ir peržiem. Planuodavau jau pirktis ir popieriaus, storą švarių lapų sąsiuvinį ir imti į rankas plunksną, kurios jau tiek daug metų mano ranka nebuvo mačius nei neturėjus. Mąsčiau apie rašymą daugelį kartų, iš vasaros į vasarą, bet baimė, ir būtinybė, troškimas nuo sekimo kaip nors išsivaduoti, nugalėdavo pasiryžimą imtis plunksnos. Apmąstydavau net ir tai, kaip savo rašymą pavadinčiau: gal „Debesys“, „Debesys plaukia“, o kad KGB į tai žiūrėtų pro pirštus, planavau pavadinti ir taip: „Šizofrenijos aprašymas“. Jei žmogus šizofreniją aprašinėja, tai tokius dalykus tegul sau rašo – maniau gal būtent šitaip jie reaguos. Bet rašyti taip ir nepradėjau net iki 2011 metų, o kai pradėjau, tai failą pavadinau kaip tik žodžiu „Debesys“ (vėliau net ir dainą išgirdau „Debesys mūsų mintys“, kuri, kaip man regisi, kažkiek apie mane). Dabar rašau kone kasdien, bet vis tiek dar bijodamasis, bijau, kad labiau bangomis nekankintų, negu kankina; kapinių, tai nelabai bijau. Anądien, tarp kitko, buvau nuvažiavęs gėlių Šlavantų kapinėse palaistyti, kuriose atgulę mano vieni ir kiti seneliai. „Einam parodzysiu kur mano tėtės mama guli“, – pasakė man mano mama. Ant seno prieškarinio antkapio pamačiau užrašą „Vaivadienė Ieva“. Gal ateityje kas nors norės sužinoti iš kur mes per amžius atkilom. Kapinės nevaldomai plečiasi jau ligi pat miško, aš tai ten nenoriu užimti man nepriklausančio ploto.
Jeigu mane bangomis kankinimais kankina, tokiais, kad gyvenimo neturiu, kasdien neturiu, tai negi aš apie tai negaliu nė žodžio ištarti! Nuotolinius kankinimus kentėti taip sunku, kad, visus nusižeminimus išbandęs, aš vis dėlto pasiryžau viešinti šį KGB nusikaltimą. Tas persilaužimas, pradėjimas rašyti, buvo apogėjus mano daugiametinėse kančiose. Niekas nežino, kokie sunkūs yra kankinimai bangomis, kaip sunku juos kentėti. Kankina visokiais kankinimais, kankinančia savijauta ir šią, 2016 metų, vasarą, kurią, kaip ir ankstesnes, leidžiu kaime Lazdijų rajone. Turiu nuolatos prašinėti, kad išjungtų kankinimą.
 
 
Poveikiai bangomis
 
Ką čia įdomesnio pasakius iš visos virtinės poveikių bangų sriautu? Na, kad ir tokį nusikalstamą dalyką (kurie visi nusikalstami): skausmus mano kūne gaujelė sukelia bangomis veikdami mano smegenis – kairįjį arba dešinįjį smegenų pusrutulį. Šitaip jie man, veik kas vakaras ir jau maždaug penkiolika metų, sukelia skausmą kojose, maždaug kojų čiurnose. Būna pusė bėdos jei tas skausmas nebūna duriantis, nuo kurio, kai įjungia, aš neiškęsdamas staigiai šūkteliu, įjungimo momentu sušunku: „Išmata!“. Vis tą patį žodelį. Bet negelbsti nė tai ir niekas išvis, vis tiek skausmą įjunginėja. Net jei šūktelčiau „angele!“, vis tiek nesiliautų kankinę. Esu išbandęs ir šį nuolankumą, sakydavau: „Broliai ir seserys, išjunkite kankinimą“. Deja, deja – mano prašymai kūnu nevirsdavo. Atsimenu, jau labai seniai pradėjau prašinėti, gal 1994 metais, kai mane ėdė daugiausia visokiu dirbtiniu spengimu galvoje ir žodžių laidymu į mane – tai jau tada aš kartais paprašydavau, kad šitaip nusikalsti, mane kamuoti jie liautųsi. Ir štai vieną kartą mergaitė, kuri KGB kankintojų buveinėje tada dirbo, tai ji, kai paprašiau, kad nekankintų, man pasakė, aiškiai, neabejotinai solidariu balsu ir tonu: „Prašyk!“. Ji nemelavo ir nespekuliavo šitaip sakydama, tas buvo visiškai aišku iš jos balso intonacijos, o jų balsai tada buvo labai aiškūs ir garsūs, garsesni, negu per telefoną. Telefoną tada turėjau tik laidinį, kurį man įvedė, netgi ir be eilės, „Lietuvos aido“ redakcija, kurioje dirbau, nes pats dėl pinigų neturėjimo nei telefono nebūčiau įsivedęs. Buvo didelis džiaugsmas, kai įvedė telefoną, pritvirtinę prie sienos po juo kažkokią pilką dėžutę, didumo kaip stora knyga. Tikrai tai labai papildė ir pagerino gyvenimą, ypač mano šeimai, nes kas man pačiam reikalinga, man rūpėjo mažiau. Jau pamiršau to telefono ir numerį, bet kai tuo numeriu daugiau man niekas nepaskambins, tai jo ir nereikia. Dabar mano telefono numeris 861399523.
 
Turiu ką pasakyti apie smegenų pusrutulius. Taigi tikras dalykas, kad bangomis paveikia vieną arba kitą pusrutulį. Štai: vieną vakarą skauda vieną koją, o kitą vakarą – kitą. Arba tą patį vakarą tai vieną, tai kitą. Dar kitą vakarą skauda abi, nes paveikia pusrutulius vieną ir kitą tuo pačiu metu. Tas aišku ir iš to, kaip man bangomis įjungia dirbtinį pasikasymą: dirbtinai, nevalingai pasikasau, pavyzdžiui, šoną. Bet štai kai kurį vakarą pagaunu save, kad pasikasiau šoną, tai yra abu šonus abiem rankom lygiai ir vienodai tuo pačiu momentu. Tose pačiose vietose, tais pačiais judesiais! Niekas šitaip tiksliai sinchroniškai abiem rankom nepasikaso. Taip lygiagrečiai šit pasikasau, pavyzdžiui, blauzdas. Tuo pačiu metu, tais pačiais judesiais pasikasau šlaunis ar pėdas! Tai aiškiausiai man, o gal jau ir jums, įrodė, kad visokius poveikius man daro bangomis veikdami smegenų pusrutulius, kurių kairysis valdo kairiąją kūno pusę, o dešinysis – dešinę. Kai jie man pakaitom įjunginėja kokį nors skausmą tai kairėn, tai dešinėn kūno pusėn, tai aš susimąstau, kad tuo jie nori man kažką ir pasakyti, ne tik pakankinti (už ką, už kankinimus, juos reikėtų iškarti): gal šitaip jie mane, mano pasaulėžiūros atžvilgiu, traukinėja iš kairės į dešinę ir atvirkščiai. Šią jų „veiklos“ tendenciją įžvelgiu, atrodo, neapsigaudamas. Kai, pavyzdžiui, pabendravęs su kuo nors, pasireiškiu bent kiek radikaliau kaip politiškai dešinysis arba kaip kairysis, tai jie vakare, arba net ir naktį, pradeda mane reguliuoti: įjungia skausmus, baudimą atitinkamai kairėn arba dešinėn kūno pusėn. Negana to, tai dar ir psichinę, dvasinę savijautą šiuo požiūriu pareguliuoja: įjungia kažkokį baimės jausmą tam, tai politinei pozicijai, apie kurią praėjusią dieną kalbėjau, kurią reiškiau vienokia arba kitokia forma, o ypač jei ką nors jiems ypač nepriimtino buvau parašęs tekste (sakykim, novelėje „O, tai žinosi!“). Bet kartais trenkia ir stačiai į kūną kažkokiu bangų sriautu, kad net surinku ir šokteliu lovoje. Sunku suprasti kokiu konkrečiai būdu kankina. Viena aišku: aparatūra, kuria kankina ir visokius poveikius man (net mano judesiams ir elgesiui) daro, yra labai sudėtinga. Ir labai tobula. O kad nusikalstama, nėra ko ir aiškinti. Štai šiandien (2016.VII.5) nuo vidurdienio kankina dirbtiniu galvos skausmu, mano laimei ne tokiu dideliu, kokiu kankindavo anksčiau, o įjunginėja jį, galvos skausmą, irgi jau labai daug metų. Jiems negana, kad laiko įjungtą kankinančią savijautą, kad tuo pačiu laiku laiko įjungtą ir zvimbimą galvoje, laiko įjungtą dirbtinį kvėpavimo apsunkinimą, kad aš net šnopuoju, tai įjungė dar ir galvos skaudėjimą. Tik degtine pabandau kančias malšinti, daugiau niekuo, nes nieko daugiau ir nėra, kuo galėčiau vaduotis. Mažumėlę tampa lengviau išgėrus, bet iš kur paimti degtinei pinigų! Ir sveikatos! Kad žodžiais, balsu prašinėju išjungti, jau sakiau. Bet mano prašymų nekankinti jie netenkina. Pagalvojus, turėtų išjungti kankinimą kai „krentu“ – kai atsigulu lovon. Bet ir į tai niekad neatsižvelgia, retus atvejus išskyrus. Buvo kažkada metai, kai išjungdavo kankinimą lovon man atsigulus, tada buveinėje dirbo rašytojas dramaturgas J.G., bet dabar, nuo 2008 metų, jie daug žiauresni ir negailsetingesni. O kuo aš nusikaltau? Tegul pasako kuo aš jiems nusikaltau. Manau, kad niekad nepasakys, tai būtų jiems gal pats nepatogiausias, nelengviausias klausimas. Dar ir tas: iš kur jie ėmė kankinimo aparatūrą, su kuria seka mano mintis, galvos funkcionavimą ir kankina ta aparatūra naudodamiesi, nuotoliniu būdu? Dar paklausčiau: kas jiems algas moka už visa tai, už tokią nusikalstamą veiklą. Nusikalsta labai sunkiai, tad ir užmokestį gauna, matyt, nemažą, nes už menkus pinigus tokiu sunkiu ir bjauriu, tokiu smerktinu nusikaltimu, nusikaltimu, kuris užtraukia ilgo kalėjimo bausmę, vargu ar kas nors sutiktų užsiimti.
Bangomis daro ir tokių poveikių, kurių aš niekaip nesuprantu, nors ir kaip laužau sau galvą. Sakykim, įjungia poreikį paliesti sau nosies galiuką. Nosies galiuką, patį nosies galą staiga sunižta ir aš norom nenorom jį paliečiu, pasikasau. Tai kažkam kažką reiškia, bet man nieko – aš nežinau ką gaujelė man nori tuo pasakyti. Arba įjungia poreikį timptelėti pirštais savo ausies liežuvėlį, kairės ar dešinės, liežuvėlį, kuriame mergaitės auskarus įsikabina. Įjunginėja nevalingą antakio pasikasymą. Kadangi nesuprantu ką tai reiškia, tai nejučiom prisimenu Brežnevą: jo antakiai buvo nematytai įspūdingi, vešlūs. Kitąkart įjungia „patrynimą pirštu ausies geldelėje“. Seniau dažnai įjunginėdavo dirbtinį, nenatūralų pasikasymą krūtinės duobutėje. Ypač mane liūdindavo ir liūdina dar štai kas: kokį poveikį, kokį niežėjimą, kokį pasikasymą įjungdavo man, įjungdavo tuo pačiu, arba panašiu, laiku ir tiems žmonėms, kurie būdavo šalia manęs, įjungdavo mano artimiesiems. Jie pasikasydavo taip pačiai kaip ir aš, ir svarbiausia – tai jokiu būdu nebūdavo tyčinis manęs pamėgdžiojimas – tai būdavo poveikis bangomis ne vien man, bet ir jiems. Taigi gaujelė nusikalsta ne vien tik man vienam. Turiu labai konkrečių šitokio nusikalstamumo pavyzdžių, bet jų neminėsiu (kažkodėl bijau; bijau ir todėl, kad dar daugiau kitiems neįjunginėtų, nes kaip tik šitaip jie neretai padarydavo: „ko bijosi, tai ir bus“, pasakyta man vienoje senoje, regis, Mamontovo, dainoje apie Vasaros gatvę, kurioje psichiatrinė ligoninė, ir tai pildosi. Kad ir kitiems šalia manęs esantiems įjunginėja poveikius bangomis (pavyzdžiui, sučiaudėjimą), tai labai sunkina gaujelės nusikalstamą padėtį. Antai, tie srutos mano anūkui įjungė sučiaudėjimą, kai jam buvo dar tik pusė metų! Pasmaugčiau aš juos ir jėgų neturėdamas. Arba mano senutei mamai, kuri 1929 metų gimimo: 2015 metų vasarą jai net tris kartus bangomis buvo įjungę dusinimą, kvapo gniaužimą, kvapo spazmavimą. Koks šis gniaužimas yra klaikus, aš tai žinau: tomis dienomis, naktį, buvo ir man įjungę, savo elektroninėje knygoje „Spindėk!“ esu konkrečiau tai paminėjęs. Ir jie neabejotinai žino, kad mano senutė mama niekad nesuvoktų, jog tai kankinimas, jog tai, kvapo trūkumas, yra padaromas iš išorės, kad nėra natūralus. Ji jokiu būdu tuo nepatikėtų, jeigu kas nors ir aiškintų, nebent jeigu vyskupas ar bent kunigas. Ir tai nepatikėtų. Tai kodėl kankinamas žmogus, kuris to nesuvokia, nekalbant jau apie tai, kad jis niekuo nekaltas!? Atsigaivalėjusi ji pasakė: „Kas ca man yra. Per siaura gerklė“. Ir mano brolis Kęstutis šią kraupią sceną matė ir šiuos mamos žodžius girdėjo, bet jis, kai pasakiau, kad čia KGB bangomis mūsų mamą kankina, pasakė: „Esi toks išsilavinęs ir tokias nesąmones šneki!“; tai va kaip sunku patikėti KGB srutų nusikaltimais, nes tokie nusikaltimai dar negirdėti, niekieno dar nepatvirtinti; aš tai iškart supratau, kad tai bangomis jai sukėlė kvėpavimo spazmas, kvapo gniaužimą. Tai kaip: ar nereikia juos išsmaugti? Ar bent tais pačiais kankinimais juos pačius perkankinti? Kankinimais, kuriais mane dvidešimt suvirš metų kankina. Tai būtų daug švelnesnė bausmė (nors ir labai sunki), negu jie nusipelno. Jei seniams tokį atpildą duotų, kurie dviese mane ėdė, tai jie bausmės galo nei nesulauktų. Bet jauni, kurie kankinimus įjunginėjo ir įjunginėja, tai sulauktų.
Gal nutuokiu ką reiškia, kai įjungia niežėjimą ausyje: tai kairėje, tai dešinėje. Suprantu, jog tai ženklas, kad jie, KGB gaujelė, manęs „klausosi“, tai yra seka mintis, o kairė ar dešinė dirbtinai niežti, tai reiškia mano kairumą ar dešinumą. Bet aš niekad nekreipiu į tai jokio dėmesio, o jie nekreipia dėmesio į tai, kad aš nekreipiu ir toliau įjunginėja visokius niežėjimus ir pasikasymus, nors ir žinodami, kad jų aš nesuvokiu. Tai kam šitiek daug metų varginti žmogų tuo, ko jis nesupranta ir nesupras? Žinoma, visokie niežtelėjimai, tai man kaip uodo įkandimas, netgi švelniau. Bet kam žmogų kankinti, pavyzdžiui, kankinančia savijauta, ištisom dienom ir savaitėm, ir mėnesiais, netgi ir metais, jeigu nėra už ką, jeigu net patys kankintojai nežino už ką kankina!? Įjunginėja poveikį, dėl kurio pasmakrę pirštais pasikasau; daug kur tenka kasytis, net iki šašų (rankas ir kojas) kartais nusikasau. Šašai užgyja, o jų vietoje tamsi dėmelė pasilieka ilgam. Kurie mane kankina kankinančiomis būsenomis – per atstumą kankina – turi būti areštuoti, nesiliausiu to prašęs, nes kentėti kankinimus labai labai sunku; suprantama, ir nepelnyta.
Nesibaigia KGB gaujelės poveikiai man bangų srautu: štai bangom veikiamas, nevalingai pasitrinu akis arba akį, štai pirštais pasigremžiu sau žandą; šitai suprantu kaip ženklą, kad laikas man nusiskusti. Kai smakrą nenatūraliai panyžta, tai suprantu, kad tai kažkokio pasitenkinimo ženklas: kai smakrą apima saujoje, tai pasitenkinimo ženklas plačiai žinomas, ar ne? Daug metų įjunginėja man paniežėjimą ir delne: pradeda niežėti delne ir aš jį pasikasau. Kai sunyžtą kairiame delne, tai suprantu, kad kažką, gaujelės požiūriu, aš padariau nesėkmingai. O kai sunyžta dešiniame delne, tai suprantu, jog gaujelė sveikina mane: pasielgiau tinkamai. Į tai, žinoma, niekad niekaip nereaguoju, tad galėtų gaujelė tuo visiškai neužsiimti, nors ir nekenkia man tokie poveikiai, tai ne kankinimas kankinančia savijauta. Kaip tik dėl to, kad bangom kankina mane kankinančia savijauta, jie yra tapę didžiausiais mano priešais, o priešų kokių nors ženklų, kaip sau naudingų, niekas nepriimtų, nesuprastų ir nesupras. Bent jau aš, tai tikrai. Jie tiek bangomis mane prikankino visokiomis kančiomis, o ir dar tebekankina, kad neapykantos jiems užteks visam mano gyvenimui, net jei ir šiandien kankinti jie mane liautųsi. Deja, nesiliauja. Dabar štai įjungtas, pavyzdžiui, ir dirbtinis kvėpavimo apsunkinimas, dėl ko aš turiu labiau šnopuoti, o ne kvėpuoti. Bet kur kas blogiau ir sunkiau, kad įjungta kankinanti savijauta, kankinanti būsena. Dar nevalingai pasigremžiu pakaušį, nenatūraliai pasitrinu sau panosėje virš lūpos, nežymiai papurtau galvą, pasigremžiu smilkinį, tada kai rašau, ir nebūtinai, kai rašau. Bangom veikiamas – taikėsi ir taip, kad abu smilkinius pirštais paliečiau vienu ir tuo pačiu momentu (tokį sinchronišką palietimą nusikaltėliai išgauna bangomis paveikdami iškart abu smegenų pusrutulius). Pastarieji poveikiai mane net išgąsdina, sujaudina. Bet iš esmės tai, kaip ir visi nevalingi judesiai, man nesuprantami, nežinau, ką jais gaujelė nori pasakyti. Rašydamas nevalingai pasigremžiu Achilo kulniuką, bet ir tai man nerūpi, nes įjungtas kankinimas „Blogoji savijauta“.
Iš poveikių mano judesiams kiek daugiau suneramina mane štai kas: kai aš sumąstau ką nors daryti, pavyzdžiui, iškart penkiems šimtams adresatų išsiųsti elektroninį laišką, kuriame aprašau kaip mane kankina ir prašau, kad nuo kankinimų apgintų – tai jie man įjungia... nevalingą galvos papurtymą. Tai suprantu kaip ženklą, kad nedaryčiau to, ką sumanęs, ką ketinu daryti. Tas dirbtinis galvos papurtymas būna labai nežymus, bet pakankamas, kad suprasčiau, jog toks mano galvos pasipurtymas, pasukiojimas yra ne mano paties, o iš išorės, bangomis yra išgautas.
Ką KGB gaujelė, bangomis mane kankindami, veikdami bangomis išdarinėja, niekad neaprašysiu – tiek daug tų veikimų, kurie kai kurie tik epizodiški, retai taikomi. Kaip štai ir šisai. Mano kūne bangomis sukelia nemalonų pojūtį tose vietose, kuriomis į ką nors liečiuosi, jeigu ilgai liečiuosi. Tas lietimosi jausmas tampa ne tik nemalonus, bet ir skausmingas, ir tampa nepakenčiamas. Jeigu konkrečiai, tai pavyzdį galiu duoti šį. Atostogaudamas tėviškėje kartais sėsdavau ant dviračio ir pavažinėdavau juo po gretimas apylinkes, nuo gimtosios sodybos daug labiau nutoldamas, nekaip tai darydavau eidamas pėsčiomis. Kelias vasaras tai man gerai sekėsi, važiuoti niekas nekliudė, bet KGB gaujelei tas, matyt, nepatiko. Iš ko aš tai žinau. Ogi atėjo ir tokia atostogų vasara, kai važiuodamas dviračiu aš pajutau, kad važiuojant man nenatūraliai skauda delnus, kai jais liečiuosi į dviračio rankenas. Taip pat pajutau, kad tuo pačiu ir taip pat nenatūraliai man skauda ir tarpkojį – tą vietą, kuri liečiasi į dviračio balnelį! Tas pradėjo kartotis ir ateinančiomis vasaromis. Vos pavažiavęs, dėl to nuo dviračio turėdavau nulipti ir vestis jį pėsčiomis, šalikele, kuria zuja mašinos kaip bitės. Tad pieno pirktis pradėjau vaikštinėti jau pėsčias, o ne važiuotas. Vėliau man dviračio balnelį aptraukė minkštu išvirkščiu kailiu, ilgavilniu, kad balnelis būtų minkštesnis, bet, deja, vis tiek negalėjau važinėti. Šis faktelis tūlam šypsenėlę sukels, bet tiems, kurie tyrinėtų kaip KGB aparatūra veikė ir veikia, tai gal būtų ne tik faktelis, bet ir įdomus faktas, jį patvirtinu visiškai blaivia galva ir kuo blaiviausiu protu bei nuovoka, kurią įžvalgią turėdamas kaip tik daugiau ir kenčiu: jei įžvalgumo neturėčiau, daugelio KGB kankinimų nebūčiau nei suvokęs, nebūčiau jų pastebėjęs, būčiau manęs, kad kančia ir skausmas yra natūralūs. Gal nebūtų nė kankinę, nesulaukdami kol suprasiu, kad kankina. Bet praeitis rodo ką kita: daug metų, be to, labai žiauriai, kankino KGB gaujelė bangomis ir tada, kai aš nė kiek nesupratau, nesusivokiau, jog tai kankinimas iš išorės, jog tai manęs baudimas. Šitaip, pavyzdžiui, buvo tada, 1995 metais, kai KGB žmonės ambulansu per prievartą išvežė mane į psichiatrinę ligoninę Vilniaus Naujojoje Vilnioje. Ten kankinimą gaujelė įjungdavo iškart po to, kai man, visiškai sveikam, duodavo išgerti kone saują tablečių. Siaubinga atsirasdavo kančia, kai tas tabletes išgerdavau. Ir vis manydavau, jog tokia nežmoniškai kankinanti savijauta atsiranda nuo tablečių, nuo to, kad jas išgėriau. Taigi nesuprasdavau, kad tai kėgėbistai bangomis mane kankina, bet jie vis tiek ir toliau mane šitaip kankino, man nė neįtariant, kad bangomis kankina. Tebūnie jie prakeikti, nors pasmaugimo jie nusipelno – tokie netveriami būdavo tie kankinimai bangomis. Bet dabar štai jau net 2016-ieji metai, o jie manęs vis dar neamnestavę, vis dar kankina. Štai jau kelinta naktis iš eilės, kai vidury nakties pažadina bangomis ir įjungia, be kitokio kankinimo, spengimą galvoje ir laiko įjungtą tą spengimą dar ilgai ir po to, kai iš lovos atsikeliu. Dabar (2016.VII.18) esu kaime pas mamą. Atsikėliau prieš auštant, maždaug prieš ketvirtą valandą nakties. Išėjau į kiemą ir probrėkšmiuose pamačiau ant kamino stovintį gandrą. Pamaniau, kad to gandro, per naktį ant vienos kojos stovinčio, gyvenimas yra lengvesnis negu mano, kankinamo bangų srautu.
Bet, manau, daug įdomiau skaitytojui būtų išgirsti, kaip mėgindavau neišgerti tablečių, išvengti tos siaubingos kančios, kuri atsirasdavo, kaip aš maniau, nuo tablečių, atsirasdavo jas išgėrus. Tablečių išvengti tik labai retais atvejais pasisekdavo, ir tai būdavo didžiausias laimėjimas ir sveikatinimas per visus du mėnesius vargtus ligoninėje (kuriuos prisimenu vien tik su siaubu), o ir dar per dvi savaites, nes iš ligoninės dviems savaitėms nuvežė į kurortą Druskininkuose, kur taip pat šėrė tabletėmis – bet čia jų neišgerti buvo įmanoma veik kiekvienąkart, kai jas paduodavo, nes buvo pakankamai tam žmogiškos ir kultūringos laisvės tikrai kaip kurorte – griežtos priverčiamos kontrolės čia nebuvo. O ligoninėje ji buvo tiesiog ypatinga, tiesiog kalėjimiška. (Kadangi rašinys daug išsiplėtė, tai šį skirsnį pabaigsiu kitame tekste).
 
Gal nebus pro šalį paminėti ir šiais keistenybes, kurių va ši yra tikrai kėgėbistinė. Kaime, norėdamas pasimankštinti, kasdien pavaikštau po kambarį. Marširuoju pirmyn ir atgal įstrižai jo, kad trasa būtų kuo ilgesnė. Būtų „na ir kas, kad marširuoju“, bet šiemetinis mano marširavimas... paįvairintas. Marširuodamas, kai tik prieinu prie lango, kuris kampe,.. kažkas spragteli man apsisukant žengti atgal. Iš kur spragtelėjimo garsas atsklinda, nustatyti sunku, sakytum iš grindų po kuriomis nieko nėra, jos senos kaip ir aš ir niekad nejudintos. Nei vienais metais tokio spragsėjimo nebūdavo, šitaip vaikštau kas vasara, bet šiemet (2016 metais) štai atsirado. Kai tik ateinu kampan prie lango: spragt čekšt! kažkur palei grindis – garsas, kaip kastuvu akmenėlį užkliudai žemę kasdamas. Suspragsi kiekvienąkart kaip koks mano apsisukimų skaitiklis. Kai kuriomis dienomis to spragsėjimo nebebūna, bet ar būna jis ar nebūna, pavaikštau vis tiek, kartais netgi nemažai kilometrų nuvarsnoju. Žinoma, trikdo, gadina nervus tas piktybinis spragsėjimas, bet jo išjungti jokios galimybės aš neturiu, nedaug ir dėmesio kreipiu į tokius KGB šposus, nes jie man vos ne kasdieniniai – jei ne vienokie būna, tai kitokie. Neapsikentęs pabandau radiją garsiau pasileisti, bet spragtelėjimas vis tiek pasigirsta, tad belieka bandyti jo tiesiog negirdėti, apie jį nė nepagalvoti. Man svarbiausia, kad kankinančia būsena nekankintų, nes, deja, kankina, o tokie spragsėjimai lyginat su kančia, man yra tiesiog nulis.
Kitas dalykas, kuris gal irgi kėgėbistinis yra šis. Kai nakčiai užgesinu šviesą, tai elektros lemputė... dar savaime žybteli kelis kartus. Seniau šio reiškinio irgi nebūdavo, bet jau kelinti metai, kai būna. Lemputė šiuolaikiška taupioji, ne kaitrinė. Užgesinus sužimba ji vieną vakarą daugiau sykių, kitą vakarą mažiau, sužimba silpnai ir labai trumpam, akimirkai, kambario beveik neapšviesdama, bet vis tiek spėju pamatyti. Retkarčiais sužimba ir naktį praėjus ne vienai valandai po jos užgesinimo. Tai manęs veik nė kiek netrikdo ir gal nevertėjo šio reiškinuko nei užrašyti, juolab, kad nesu visiškai tikras, ar iš tikrųjų tą žybtelėjimą gaujelė išgauna bangų srautu. Kad radijo stotį bangomis man kartais užtildo, tai faktas tikras: radijas ima tik šnypšti, kaip kadaise trukdomas „Amerikos balsas“, tik netgi labiau. Retkarčiais radijo transliaciją bangomis net į kitą, gretimą radijo stotį permeta (nuotoliniu būdu). Tada, daug nepergyvendamas, klausausi kitos stoties, jei joje ne mirtina nuobodybė, o dainos jeigu ne pjaunančios arba įgrisusios dėl dažno jų, nemeniškų, kartojimo.
 
 
Iki juodo nematymo buvo aptemdę akis
 
Užrašysiu stebuklėlį, kurį man dar tik pirmąkart KGB srutų gaujelė padarė, buvo įjungę: tai grėsminga, bet neskauda, o kadangi nė kiek neskaudėjo, tai nelabai ir negrėsminga atrodo: čia buvo tik trumputis veikimas, o blogąja savijauta kankina kasdien ir dažniausiai perdien. Todėl nėra ko nė lyginti.
Anądien, dienos metą, kai kankinimą įjungė itin sunkų, priguliau ant lovos, ir kaip visada užsimerkiau. Guliu visąlaik užsimerkęs, atsimerkiu retai ir tik trumpam; taip esu įpratęs; pagaliau nežinau: o gal ir bangomis mane veikdami jie mane šito įpratino; bet kad paveikti bangomis gali ir taip, jog užsimerkčiau, jie tikrai gali (žinoma, jei tam nesipriešinčiau, supratęs, kad merkiuosi „ne pats“). Pajutau ne kartą pakankamai aiškiai, kad dėl bangų poveikio užsimerkiau. O kai, pavyzdžiui, būtinai nori užmigdyti, tai neatsilaikysi niekaip. Tuo daug sykių įsitikinau: kai pradėjau vakarais poteriauti, jau lovoje gulėdamas; mat norėjau išmelsti, kad manęs KGB nesektų, ir kad blogosios savijautos neįjunginėtų. Pradėjus maldą – buvo šitokių vakarų – jie įjungdavo tokį neatspiriamą mieguistumą, kad visas, ir paskutiniąsias, mano pastangas nepasiduoti nugalėdavo, ir aš užmigdavau tai maldos viduryje, tai prieš pabaigą, ir tikrai maldų nesukalbėjęs, kiek ketinau (ačiū tiems, kurie tada tą mieguistumą įjunginėdavo dar ne siaubingai kankinantį, o kaip visiškai natūralų, tik labai labai migdantį). Matyt, jiems reikėjo kažkokio didvyrio, o ne nuolankaus poteriautojo ir jokių mano poterių girdėti nenorėjo. Čia prisimenu vieno senio žodžius, pasakytus apie mane prieš daugelį metų: „Jievo nado podniatj tak, čtoby vsia Litva zagūdiela“. O šių, 2017 metų, pradžioje iš gaujelės buveinės išgirdau sakant: „Jis ne spindi, o žėri“, kai aš, tuo tarpu, jau tik nuodėgulys (ir ikšiol nežinau ar tinka sakymas šiame ir panašiam sakiny „tuo tarpu“ ir kaip tą „tarpą“ pakeisti, jeigu netinkamas). Kai tą dirbtinį mieguistumą įjungia, atrodydavo, kad ir stovėdamas užmigčiau nuo tokio stipraus noro miegoti. Natūroje toks miego norėjimas neįmanomas. Tokio mieguistumo (bent jau man) nebuvo nė tada, kai 1971 metais kariuomenėje, kada per naktį reikėjo dirbti virtuvėje ir miego taip norėjosi, kad atsirėmęs į sieną... užmigau stovėdamas, ir tik krisdamas ant grindų staiga nubudau, grindų vos nepasiekęs, nes kol jaunas, vikrus esi, o mano ir reakcija buvo labai staigi, tik nepasakyčiau, kad nervinga, ar, jokiu būdu, neurosteniška.
Bet kas gi šįkart nutiko, koks „stebuklėlis“?
Įkėlęs, eilinį kartą, feisbukan nuotrauką, pajutau (įjungė) neatlaikomą kankinimą ir griuvau šalimais ant lovos. Iškart užsimerkiau. Diena buvo šviesi, o kai šviesi, tai ir per akių vokus šviesa jaučiasi – žinome tai kiekvienas: šviesą, nors ir ne konkrečią, akys mato ir užsimerkusios. Tokią šviesią šviesą per akių vokus gulėdamas mačiau kaip visuomet, bet štai, ta įprastinė šviesa akyse ūmai... ėmė darytis tamsesnė! Vis ir tamsesnė, ir tamsesnė, kolei pasidarė... visiškai juoda! Absoliučiai juoda. Tokia juoda, kokios juodos dar niekad nė matęs nebuvau. Žinoma, supratau, kad tai mano galvą bangomis veikdami kėgėbistai tokį akių užtemimą padarė (įjungė). Tamsa akyse patapo juoda, kaip mano knygelės „Vasarvidžio laisvė“ viršelis (beje, spalvą viršeliams parinko leidykla ją išleidusi, aš pats juodos spalvos nebūčiau rinkęsis, yra gražesnių). Po minutėlės ta juoda spalva, tas absoliutus nematymas užmerktose akyse ėmė pamažėl nykti ir pasidarė akyse vėl taip pat natūraliai šviesu kaip visuomet, tebebuvau užsimerkęs. Šitokį, iki šiol man dar nematytą, niekad dar netaikytą dirbtinį akių užtemdinimą, jie (o, veikiausiai, koks nors jis) pakartojo kelis kartus. Abejonių nėra nė kiek, kad nuotoliniu būdu, bangomis veikdami mano smegenis jie tai išgavo.
 
 
„Maldą!“
 
Kai tais 2010-ųjų – didžiausių kančių metais, vasarą, atostogavau tėviškėje, tai vos nepribaigė manęs dirbtiniu neatlaikomo garsumo gaudimu galvoje, kurį transliavo į mane tiek dieną, tiek naktį per visas atostogas. Tiek pat neatlaikomai baisią buvo įjungę ir kankinančią būseną – kankinančią savijautą. Per naktį ryto negalėdavau sulaukti, o sulaukus irgi nieko geresnio nebuvo. Viena naktis tapo ypač nepamirštama. Tą naktį dejavau iki pusiaunakčio ir nieko egzekutoriai man nesakė, nekalbėjo. Varčiausi nuo šono ant šono, ir kentėjau. Buvo labai sunku. Ir staiga, kad riktels dar jaunas vyriškis: „Maldą!“. Labai suklusau ir panirau į fatališką dilemą: supoteriauti maldą ar, ar ne? Mat buvau jau pajutęs, kad kankinimų gaunu ir už poteriavimą. Todėl poteriauti bijau. Bet juk jis aiškiai sakė: „Maldą!“. Ne sakė, o tiesiog liepė, įsakė. „Tai galgi išjungs tą baisų kankinimą, kuriuo kankina, jei papoteriausiu?“ – mąstau. Pasvarstęs įsidrąsinau ir vis dėlto ryžausi: supoteriavau „Sveika, Marija!“ – trumpiausią maldą iš pagrindinių maldų. Ir, o Dieve!: kad driokstels jis man siaubingiausią kankinimą iškart po maldos, kad įjungs tokią siaubingą kankinančią savijautą, jog aš būčiau atgaline eiga tą „Sveika, Marija!“ supoteriavęs. Tai yra nuo pabaigos į pradžią tą maldą perkalbėjęs, jei būčiau galėjęs, ir žinojęs, kad kankinimą išjungs. Tuo sunkiuoju kankinimu, kurį įjungė maldą sukalbėjus, kankino mane tas žvėris iki ryto. Sunkiau buvo tik 1995 metų rudenį, kai kasdien norėjau būti verčiau kalėjime, nekaip kentėti tokias kančias, kuriomis kankino nuotoliniu būdu, bangomis. Kita vertus, visos tų vasaros atostogų naktys ir dienos kankinimu buvo panašios.
Prisiminiau, kažkada, daugiau kaip prieš dešimtmetį, naktį, man nuo kankinimų kamuojantis, dejuojant ir nemiegant, mergina sakydavo „Atsimerk!“, sakydavo ir kažkoks jaunas vyras (balsas parodydavo amžių). Bet ar atsimerkdavau, ar užsimerkdavau, nuo to niekas nepasikeisdavo, kankinimo nei sunkino, nei lengvino (svarbiau, žinia, kad nelengvino) – kaip kankindavo kankinančia būsena iki atsimerkimo, taip ir po užsimerkimo, tik mėnulį per langą pamatydavau į mane žiūrintį, šaltą ir abejingą mano kančioms.
Poteriavimą atsimindamas, niekuomet nepamiršiu šit ko: veikiau jau pamiršiu, kad išvis poteriavau, bet tik ne tą poteriavimo epizodą, kurį paminėjau; jis kaip svarbus gyvenimo įvykis, kaip kokia avarija man įsiminė. Tais 2010 metais KGB srutos kankino, regis, žiauriausiai per visus kankinimo metus, kurių iš viso dabar jau maždaug dvidešimt. Tais metais kankinimo sunkumą keisdavo net pagal tai, ant kurio šono gulėdamas apsiverčiu, todėl ir prasėdėjau ramiai ant lentos visas atostogas, net nei ligi obels nenueidamas. Viena kriaušė augo arti priemenės, ryte laukan išėjęs aš jų pasičiupdavau, pasirinkdavau, kiek į rankas telpa ir skubinai sušveisdavau, drebėdamas, ar negausiu už tai dar bausmės, kuri jau ir taip buvo neatlaikomai didelė ir sunki.
 
 
Kas buvo kai gimtinės muziejui nusiunčiau eilėraščių
 
Tai buvo vakar, o skauda dar ir šiandien. Išsiuntęs muziejui eilėraščius, parvažiavau namo ir vos priėjęs prie durų staiga taip sustaugiau, kad net kitoje durų pusėje pasigirdo, po minutėlės durys atsidarė ir išėjo trys jaunuoliai, į mane taip linksmai žvelgdami, lyg aš būčiau ne sustaugęs, o garsiai nusijuokęs kaip arklys. Šįkart skausmą įjungė ilgam; laimė ilgainiui jį lengvino, ir visai išjungdavo, bet tebekamuoja šit dar ir sekančią dieną. Čia negalima praleisti vieno svarbaus momento – įrodymo tiems, kurie netiki, jog skausmą sukelia bangomis: nėra, nebūna tokio skausmo žmogui, kuris atsirastų kūne greičiau, negu žaibas! Staiga! Kad per vieną akimirksnį jis atsirastų toks netveriamai skausmingas, kad surinki visa gerkle, kai iki tol absoliučiai jokio skausmo kūne nebuvo! Man jį kaip tik tokį ir įjungė – tarsi elektra per nuogus nervus trenkė! Skaudėjo abiejuose šonuose ir nugaros apačioje. Šiaip taip, pusiau skersom, nuslinkau dejuodamas ir šūkčiodamas prie lifto, ir iki savo buto – kojas žeme tempdamas. Įjunginėjo, ir dabar dar įjunginėja šį skausmą trumpais impulsais, bet ilgai juosmenį skaudėjo ir nuolatinai. Bandžiau gerti degtinę, bet už degtinės gėrimą baudžia jau labai griežtai – įjungia sunkų kankinimą, tad tuomi gelbėtis irgi neduoda. Iš to aišku, kad gaujelei, kurie seka mano mintis, girta galva nereikalinga.
Muziejui parašiau šitaip.
 
Gerbiamosios Ponios!
 
Šiandien Jūsų Lazdijų krašto Muziejui išsiunčiau savo eilėraščius, popieriuje kompiuterio spausdintuvu spausdintus: eilėraščių rinkinį, pavadinimu „Žydinti vyšnios šakele!“. 2013 metais šį rinkinį buvau įteikęs Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, kad knygoje eilėraščius išspausdintų, bet teko juos atsiimti atgal. Dabar šį rinkinį išsiunčiau Jūsų muziejui. Malonėkite jį priimti į fondus, ir žinoma, bet kokiam eksponavimui.
Štai dar ir elektroniniu paštu atsiunčiu Jums savo eilėraščių rinkinį „Žydinti vyšnios šakele!“, kuriame yra ir tie eilėraščiai, kuriuos, vežamuoju paštu (registruotu), šiandien jums išsiunčiau popieriuje spausdintus. Siunčiu savo dar ir prozos elektroninę knygą „Spindėk!“. Ačiū, jei priimate!
 
Pagarbiai Jonas Baranauskas,
Lietuvos laisvės kovų dalyvis, buvęs „Lietuvos aido“ žurnalistas
 
2017.04.11
 
 
Kūno šaldymas nuotoliniu būdu
 
Daug dirbtinio šalčio teko iškentėti. Vienodai tai neatlaikomas kankinimas kaip ir dirbtinis karštis, jei būna įjungtas labai stiprus, labai intensyvus. Netveriamai intensyvaus nei šalčio, nei karščio per daug negailestingai, labai ilgam laikui, gaujelė neįjunginėjo, bet kiek įjunginėjo, tai ir tiek vos iškenčiau. Neišmatuojamai daug gavau tokio žiauraus šaldymo ir kaitinimo, kad, matyt, egzekutoriai, jų vadeivos, jau pasisotino ir siaubingu šalčiu nei karščiu jau tik retai bepakankina. O būdavo: žiemą kūno šaldymą įjungia kasdien, valandai arba kelioms, o vasarą – tas pat su karščiu: jungdavo kasnakt. Kai įjungdavo kūno šaldymą (šaldomosiomis bangomis) imdavau net drebėti ir... su malonumu prisimindavau, kaip mane šaldydavo kažkada daug seniau, daugmaž 2003 metais Lietuvių kalbos institute bedirbantį. Kabinete (120-ame) sėdėjau prie darbo stalo kaip tik toje vietoje, kur viršuje buvo stiklinis švieslangis, tai yra įstiklinta kiaurymė lubose, per kurią matosi grynas dangus. Toje vietoje besėdėdamas jausdavau... šaltį pečiuose. Galvodavau, ir velniam tas švieslangis, jei nuo jo šalta! Tada dar nesupratau, nuo ko man šalta. Beje, tas langas lubose buvo labai aukštai, tad ir todėl stebėdavausi, kokias ilgas rankas turi šaltis. Kartą atėjo vienas tikrai šį reikalą žinantis, ir sako: „Na kaip, eina šaltukas per pečius?“. Mes abu pakėlėme galvas į viršų, ir aš pasakiau: „Eina!“. Bet tik gerokai vėliau supratau, kad tai buvo dirbtinis šaldymas, kūno šaldymas kažkokiom bangom. Įdomu ir tai, kad jie sugeba šaldyti, kaip tą atvejį, ne visą kūną, o tik pečius. Labai dažnai šaldydavo vien tik rankų plaštakas (net su pirštinėm po kambarį vaikščiodavau), o pėdas, kojagalius, pašaldo dar net ir dabar. Nepadeda nei vilnonės, mamos numegztos kojinės.
 
2016, 2017 metai
Tau, kėgėbistinis komentatoriau, reikės rinktis: tave, ar ne tave.
Jonas Baranauskas