Kada tyliu,
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti vienas su jomis,
tačiau be jų taip pat – nekas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.

Pavasariai jau palikti toli.
Žiema užpustė žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin negu dangun.
Iš jos žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš jos lyg nuo aukštų kalnų
išnokus nušliaužia griūtis.

Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surasti žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – savim išsaugoti autoportretą.
Net nesvarbu, esi ar – ne...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių.
O Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o, Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar dainą.

Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
ir Ašašai išvaikščioti,
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.