Apsunkę debesys lietum
Per dangų plaukia.
Tuojau prakiurs dangus,
Išmaudys miegančius namų stogus,
Lašai pabels į tavo langus.
Ir monotoniškai barbens.
Jie nieko nekalbės,
Jie nieko neprašys,
Jie nieko nematys,
Tik monotoniškai kapsės
Ir talžys langus.
Tie miegantys namų stogai,
Tie medžiai išprausti lietaus
Ir pastatai, tie žmonės,
Vis laukiantys kažko...
Trumpam nurimo, –
Asfaltas šlapias jau nebedulkės,
Upeliais tekantis vanduo
Čiurkšlėm varvės.
Visi mes sunerti tarsi į voro tinklą.
Ir trapūs mes visi, lietaus nuplaunami.
Lyg muilo burbulas kada subliūkš,
Mūs nebeliks. Po to ir vėl lietus kapsės.
Jis nesiliaus, jis mus mylės.
Gal jau ne mus, kitus.
Ir papilkėję nuo lietaus vis lauksim saulės.
Kiekvienas atskirai, savam kiaute lindės,
Kol muilo burbulas subliūkš,
Bandysime suprast pasaulį.