Vienišystė į kalną įkopus
Mano kelią apžvelgs ir takus, 
Ach, kartojuos, vėl skaudžiai kartojuos, 
Jau užmiršus dienas, tuos laikus, 
Kai beprotiškai žiedlapiais snigo, 
Kilo išskleistos burės ir sklendė
Džiaugsmas baltas viršum debesų—
Esu kaltas, velnioniškai kaltas, 
Tu kartojai man sielos balsu...
O pakildamas paukštis kvatojos, 
Smilgos aštrios nuklojo takus, 
Krito virpančios tiesiai po kojom
Ir užtemo sekundei dangus.
...........

Vienišystė į kalną įkopus 
Tarsi laiškus dienas išsklaidys, 
Liks dangaus neišbrizgęs dar lopas
Ir geltonas sode avilys...