Išdavystė

Tu išdavei ir pardavei mane ne kartą,
Užgesinai žiburėlius šiltus man akyse.
Žinau, tokios kančios esi nevertas, taip, nevertas,
Bet kankinuos, verkiu, prakeikiu ir myliu tave.
Ir kuo daugiau galvoju, tuo aiškiau suvokiu:
Buvau tau įgeidis – nei mielas, nei brangus.
Tu toks esi, o išdidumą mano
Palaužt tau buvo tik kad įdomu.
Palaužei, sutrypei,
Skaudžiai įspjovei į pačią širdį sopuliu baisiu.
Dabar šypsais, o aš naktim vaitoju
Ir surenku save iš naujo iš skutų.
Net nebandau kaip feniksas pakilti,
Tik noriu, kad mažiau,
Nors kiek mažiau skaudėt.
Ir žymės mano ašarų ant tavo pirštų
Ne priekaištu, o nuoskauda žibės.
Dzūkijos pušis