Einu ir bėgu

Nežinau, kas geriau –
eiti į ugnį
ar pasukti
į pasitaikiusį skersgatvį.
Vilniuje
toks pasirinkimas yra.
 
Taip ir buvo.
Ėjau tiesiu keliu,
kuriame išrikiuoti pėstininkai,
bet jau darėsi karšta,
tad sukau kairėn dešinėn
į skersgatvį, ne į akligatvį.
 
Čia radau geriantįjį alų.
Pilnas malonės,
jis siūlė išgerti kartu,
bet iš inercijos
aš negalėjau sustoti.
 
Kitąkart šitaip
įsmukau į Domininkonų bažnyčią,
mano atvejui
atidarytą.
 
Ištiestom rankom,
nerūpestingais veideliais angeliukai
nuo kapitelio leidos į žemę
vienas po kito,
ir girdėjau kaip linksma
skliautuos ir ant žemės.
Tai štai jie davė man džiaugsmo
atskrisdami.
 
Kuris man ant kelių atplasnojo,
cum amore apvijo man kaklą
angeliškom ir vaikiškom rankom.
Tai negi nevertėjo užeiti. 
 
Sėdėjau senam paskutiniam suole,
kinirvarpų išvarpytame
tarsi Sebastijonas,
tad už nugaros atsirado
gailestingasis samarietis,
tepasakęs ,,Lauk iš bažnyčios!“,
o ne ,,Leudėtur“.
Netikėtą
garbinimo permainą
išgirdau.
 
Bet ir bažnyčioje
KGB gaujelė neišjungia
kankinimo bangomis,
todėl nieko nei mačiau, nei regėjau,
nes kankina bangom lyg strėlėm.
 
Tai buvo paskutiniai Viešpaties metai,
kai alaus pirkau
dar už litus,
iš bažnyčios išėjęs.
Bet ne paskutiniai
bangomis manęs kankinimo metai,
niekše! Išjunk jau kankinimą.
 
 
         Vilniuje, 2014 metai
Jonas Baranauskas