Bijai manęs, bijai savęs, bijai gyvenimo,
Tačiau kartota buvo tau ne vieną sykį:
Yra dangus bekraštis, žemė...
Vėjo genamas
Užslinks ant saulės debesis.
Po juo –
Kas likę...
 
O likę tik nedaug –
Žiupsnelis juodžemio,
Daigelis vienas kitas, kietas akmenukas.
 
Ir vėl širdy mes verkiam –
Lūpom juokiamės...
 
Kažkas ne taip?
Tai – tavo žodžiai.
Jų man trūko.
 
Ir trūko debesis.
Dabar išties pamatėme,
Kad gali skilti lietumi arba nušvisti...
Bet vidurio nėra, nes netgi obels medyje
Pakibęs vaisius laikinai –
Kad vėliau kristų.
 
Žinau, jog nesuprasi –
Tavo būsena – bijai bijoti...
Akys šypsosi.
Netikra...
 
Ateis diena.
Praeis diena.
Kasdien po pusę mes
Dalinsimės kas tarp –
Tą vėsią, pilką miglą...
.......................................................................................
 
Vis tiek galiausiai ji nukris.
Ak, vėl kartojuos...
Ir vėl –
Tik drėgnas, kietas akmenukas tau po kojom...
 
2017 balandžio 18 d.