Neprikelia žodžių manųjų nei žydras dangus –
į niekur sušalę jie krito,
žinai, kas jau buvo, daugiau nebebus,
nebus jau nei man ir nei jiems naujo ryto.

Gyvi jie kaip žmonės kalbėjo už du,
jų ištaros lūpom į žemę šią ritos,
Tavęs aš meldžiau – kas tu? Dievas? Žmogus?
Ar demonas, į čia niekada neprašytas?

Tad būk, kuo galbūt dar būti gali
ne man – atžaloms gyvo medžio
gal pumpuro, lapo gyvybė gaji,
kur gyvastį meile nudažo.

Deja, bet ne mūsų jau ji –
ir žodžiams kitų, žalumui naujam ji lems pradžią...