,,Tu nežinai!“,
kartą išgąstingai
man pasakė iš KGB buveinės
net per kosmosą atskriejančiais žodžiais
kažkuris iš ten esančiųjų,
kai aš priešinausi:
,,Tu nežinai!“, sakė pragaro balsas.
 
Jau žinau:
KGB sukūrė prieš mane
kafkišką naikinimo mašiną,
kurioje yra ir minčių skaitytuvas,
žodžių svaidymo automatas
ir kankinančių būsenų generatorius.
Žinau tai seniai,
gal jau dvidešimt metų,
bet kas iš to, kad žinau.
Būtų geriau nežinoti.
Žymiai būtų geriau.
Ne be reikalo daktarai nepasako diagnozės,
vėžiu sergančiam.
 
Ką žinau
argi viską čia apsakysiu.
Įtelpa
tik greit užgestanti kibirkštėlė,
Hipokrenės lašelis,
nežinia kur prapuolantis ir efemeriškas,
lyg raidės diakritinis ženklas,
žolės stiebeliu
vandens bangoje parašytas.
 
Išlieka fatališkas tik toksai
kaip Empedoklis,
po paskutiniojo savo eilėraščio,
įšokęs į Vezuvijaus kraterį
kažkada prieš Kristaus gimimą.
 
O ką naikina kafkiška
stalininio veikimo nuotolinė mašina –
nė atminimo nelieka.
 
Tu nežinai.
 
Vilniuje, 201312-28. Naktis.