Tu netgi nežinai, kas toks dabar esi,
Meni tiktai žodžius dar niekad nesakytus...
Ir pranyksti kasdien savajam liūdesy –
Pasaulyje supies, kur nebeaušta rytas.
 
Sūpuoklėse tu nuolat – Žemės nebėra:
Po kojom nardo medžiai, debesys – švytuoklės...
Vėl vakaro tamsa praplyšusia skara  
Žvaigždes išbarsto saujomis – kad tau neduotų
 
Renki po vieną jas – bandai širdies skliaute
Išdėstyt šviesų savo Paukščių Taką,
Juk nori būt paukščiu ir pats nuskristi ten,
Kur gimus vilties vėjui saulės žvakė degė.
 
Tačiau staiga užgeso... Vėjai tie keisti
Papūs viena kryptim palikę, ką praskriejo.
Dėl to tu nežinai, kas toks dabar esi –
Ar paukštis, ar žmogus?.. Pamiršęs ar nespėjęs?..
.........................................................................................
 
Sūpuoklėse tu nuolat – Žemės nebėra –
Laikais minčių tarytum virvių įsitvėręs.
Nes pasakom tiki, jų pabaiga gera
Ir iš tiesų virsti į švelnų liūdną žvėrį.
 
2017 balandžio 7 d.