Neglausti jie byrėjo
lyg žiedai nuskinti...
Kad prigis – tu tikėjai –
tavo žodžiai šilti.
Kam dabar juos kartoji
prie mūs metų brastos?
Taip seniai buvau toji...
Jau ir akys ne tos...

Tiksi laikrodis senas,
o rodyklė – viena.
Mūsų dienos plevena
jau lengva plunksnele.
Vėjas pūsteli laišką,
bet sugaut negaliu.
Ta viltis tebevaikšto
tuo pačiu takeliu...

Viskas lyg pasakyta,
nors dar žodžių yra.
Vėl iš laikmečio kito
sakiniai lyg lava...
Vėl į pašto dėžutę
kris laiškai nelaukti,
pavėluoti... Ar būtų
ir tiesa – ta pati?