Laukimas
Ašaroja dangus.
O aš sakau, lyja.
Nemaloniai, ant galvos
krenta šalti lašai.
Ir medžiai pliki,
bespalviai šakomis styro.
Savyje nieko negali atsilaužt,
esi bedvasis ubagas.
Tik lauki, kol serbentai
kekėmis prisirps.
Lauki ir žinai:
Neatneš atgaivos
nei sielai, nei kūnui.
Net negali pasakyt,
kodėl prireikė
raudonų serbentų,
kekėmis besišypsančių.
Kaip mažytės padėkos
už tai, ko nepadarei.
Tik esi. Kartais atrama,
kartais takas, trypiamas
be gailesčio.
Ar nematomas žmogus,
kuris verkia ir juokiasi
vienas, sulaukęs bent
šaltalankių žydėjimo.