Išbluko atminty jau Tavo veidas –
           jį uždengė dešimtmečių šešėliai,
bet gyvas širdyje esi ir, man atleidęs
          tą užmiršimą, suteiki ir vėlei

Artumą savo, kažkada patirtą,
           kai aplankei mane vaikystėj tamsų rytą –
tada tik nežinojau, kiek man bus dar skirta
          gyventi be Tavęs ir kantriai laukti kito

Susitikimo – to malonės meto,
           kai Tavo vėl esu atrastas ir priimtas,
ir pervestas per ugnį ir per ledą – 
          atgimęs Tavo meilėj – ir joj užaugintas.