Kiekvienas turim savo taką
ir einam tuo taku.
Kiekvienas turim savo šneką
ir malda kalbam su Dievu.

Kiekvienas turim savo žvaigždę
Dangaus žvaigždynų sūkury.
Ir bėgam, veržiamės į priekį
trapiam gyvenimo kely.

Bet nuodėmė galanda durklą
ir smogia žmogui iš peties.
Griūva jis, vaitoja, rangos
ir kraujas srūva iš širdies.

Nuodėmė lyg gyvate rangos
ir slenka tyliai prie aukos.
Spyruokle šoka ir įkanda
ir staigiai dingsta už uolos.

Nuodėmė ir sarčiu atjoja,
meta kilpą žmogui ant galvos.
Vargšelis spurda, net keiksnoja,
pargriautas rangos iš paskos.

Tai ką daryt? Kas išgydys žmogų?
Kas tars nuodėmei  „Sustok, gana?“
Kas sugrąžins į patikėtą rojų
naujuoju kūnu ir sveika dvasia?

Tam varpai galingai skamba
ir iš tolo bažnytėlėn šaukia.
Tu su malda, pakylėta dvasia
prieš altorių klaupiesi nedrąsiai.

Daug tu kentei, blaškeisi ir klydai.
Tikėkim, Dievas bus atlaidus, –
nuramins tave, išgydys,
o kunigas išrišimą vėl duos.

Atmink, žmogau, kad nemarus esi,
išėjęs iš Kūrėjo rankų.
Gyvenk dorai, kaip sąžinė liepia,
kovok garbingai už gyvenimą sunkų.