Kažkaip gražu.
Gražu gyvent ir matyt.
Galbūt ne visai pajaust,
Bet judėt ir nenustot matyt.

Iškelt rankas aplinkiniams matant,
Moti paukščiams ir dangui,
Po kuriais mes tokie maži,
Tokie gležni, bet... laisvi.

Tokia miela ta saulės šviesa,
Kaitina kūną, priverčia suprakaituot,
Susiraukt ir medžių šakų ieškot...
Bet vis tik, kokia ji miela!

Tas vėjas... tas niekada nedingstantis vėjas!
It ungurys į plaukus įsivelia,
Nevalingas pro pašiurpusią odą bėgioja,
Į ausį visada sušnabžda: tu gyvas...

Ir tada širdy. Tavo balsas.
Vienintelis. Nepakartojamas.
Primenantis samanų aimanas, 
Kai ant jų užminam, vienas kito ieškodami.

Jis visada ten. Visada stuksena.
O gyventi ten jam taip gražu!
Gyventi ir man kalbėti,
Kai šviesa pradingsta, o vėjas nurimsta...