Pjūvis
Kai nežinai, kiek liko riekių tavo laiko kepale,
Atrodo, būsi amžinas kaip Dievas,
Svajonės kels ir nepaliausi sklęst,
Už horizonto plėsis tavo kiemas,
Bet vakar auga, sutrupa rytoj,
Bejėgėj rankoj kriaukšlės paskutinės,
Kiekvienas kąsnis su skausmingu oi!
O tu tariesi būtį jau pažinęs.
Net jei žiauri, ji lieka nuostabi,
Su šitiek įspūdžių, kad nežinai, ko klausti.
Sotumo jausmas – sąžinė kaip dvi,
Nes tu turi dėl ko papentį laužti.
Pradaro sielą dyvini jausmai.
Girdi, kaip čirpia gyvas tavo kraujas?
Vaikaičių sotimi tu vakarieniavai,
Šypsaisi trupinį paleisdamas iš saujos.
Trumpa ataskaita, jog nieko neturi,
Kas būtų sielą slegiantis balastas.
Glėbiai kaip Rojaus vartai atviri,
Kai apkabina, rauda, bet ne mąsto.
Kas tu? Gal kvapas sename name?
Laiškai ir nuotraukos ar apdulkėjęs skėtis?
Ne, šviežias pjūvis duonos kepale,
Kurs dar neiškepė, bet pradeda pukšėti.