Dangus prakiuro tarsi rėtis,
Atrodo, kad liūtis neturi pabaigos.
Prieš daugel šimtmečių tik Nojaus arka
Gelbėjo geriečius, ir visa prasidėjo
Vėlei nuo pradžios. Dabar taip pat
Pasaulis aukštyn kojom verčias,
Psichozė valdo smegenis žmonių.
Galbūt tik tvanas gali padaryti tvarką
Ir atsijoti grūdus nuo pelų.
Tik badas gali vėl priverst paduoti
Broliui ranką, tik stichija žiaurumą nugalėt.
Einu į darbą, o lietus baksnoja man į skėtį,
Dangus lyg kiauras rėtis.
Ir Nojaus arka prieš akis iškyla,
Ji kažkodėl tokia miela, lyg aš
Kadaise ja plaukiau, lyg aš kadaise
Joj išgelbėta buvau.
Į priešistorinius laikus mintim nuklystu,
Atrodo, Nojų pažinau. Kaip gera,
Kai gali laiku keliauti ir pabuvoti ten,
Kur niekad nebuvai. Kaip gera,
Kai gali dvasia pajusti tą seną laikmetį
Užtemdytą prieštvaninės tamsos
Ir rasti mažą viltį išsigelbėt
Nuo visko pabaigos...