Aš neverta ištart Tavo vardo,
Tu ėjai ten, kur šaukė minia,
Ir pasruvo kraujais visos verbos,
Ir sustingo laikai tyloje.
 
Kas dabar, gal jau mes išganyti,
Gal taip žiauriai nežeis nuodėmė,
Tai įvyko, kaip turėjo įvykti,
Kiek  laimingų  Tavajam sode.
 
Kaip kovojom, taip ir kovojam,
Koliziejus  kiekvienam kieme,
Tu sakei, kad ramybės rytojų
Galim švęsti tiktai per Tave.
 
Jau du tūkstančius metų kartojam,
Ir vis klumpam kas sekundę laike,
Nors jau visas pasaulis vaitoja,
Bet vis lipam tiesiog per Tave.
 
Juk kiekvieno žemės valdovo
Bus pasverti žodžiai, darbai,
Ir jei bus nepakankamai svorio,
Sudaužyti bus jųjų namai.
 
Tad sulaukę šių metų Velykų,
Padėkokim, kad dar esam gyvi,
Kad dar galim viens kitą sutikę
Palinkėti Taikos mūs kely.