Kartais reikia nedaug. Vos trupučio:
Žodžio, žvilgsnio, galbūt – vien minties,
Kad neliesdamas metų nubusčiau,
Praeities, kad neliesčiau, vilties...
 
Visa tai sutalpinęs į širdį
(Na ir kas, jog sunki, bet ji plaks...),
Jos plakimą pavasaris girdi
Ir vis ragina: plak, nepakaks...
 
Nes plakimas išjudina Žemę –
Ar matai, kaip vėl stiebias žolė?
Gležnas daigas jėgų dar tik semias,
Bet medžiu jisai tapti norės?
 
Tuo medžiu, kuris perveria dangų
Ir pakyla aukščiau debesų...
Man taip buvo. Ir to man užtenka,
Nes likau aš tokiu ir esu.
 
Taip – tikėjimas kartais užmiega –
Barsto medis lapus lyg dienas,
Nuogos šakos šarmoja ir sniegas
Užpustyt bando saugotą „Mes...“
 
Nors mes tylim, negirdim, nematom –
Vos trupučio pakanka – minties...
...........................................................................
 
Bunda Žemė.
Gyvenimas – ratas,
Tačiau saulė nutols ir artės...
 
2017 kovo 11 d.