delnai nusėti runomis
per giliai iškasti šuliniai
nes trykšta vanduo 
iš sidabrinių taurių
geriančios pamėklės
žino sielų skonį

o
tu
gręži akimis
įšalo sudraskytą žemę

ir
tarsi
maldą kartoji

– štai prieš mus dievo avinėlis
kuris žadėjo išganymą
dabar tik vėjas arimuos
tušti namai prie duobėto kelio
sulūžusi kėdė stalugaly

vėl pabaiga be pradžios
ir šešios pėdos po žeme

---

ach
kūkčioja
vėlės