Nukrito rūkas, žemę padengė gaivi vėsa,
O saulė spalio šilumos šiek tiek pažėrė.
Visus jau traukia šiluma. 
Kažkas jau paltą išsitraukė iš girgždančios
Senos spintos, kažkas šiltus batus
Ant kojų tempė. Nušalo kojos, nėr gėdos.
Kažkas susirgo, kosti čiaudi ir rodo daktarui ausis.
Kepurę reikia užsimauti, kitaip juk vėjas
Į ausis įlįs. Kažkas sumanė susituokti,
Vestuvėms spalis juk pats tas,
Kažkas jau atgulė į žemę, jokių problemų nebespręs.
Kažkam vaikutis gimė ir kelia triukšmą jis naktim.
Kai jo veidelis šypsos, gyventi noris vis labyn.
Kažkas atliko vienišas ir graužia sau nagus.
Galbūt storžievis buvo jis, o gal likimas lėmė,
Ir verk tu ar neverk, jau nepakeisi nieko, 
Nors tvora apsitverk. Kažkam nusviro rankos
Ir styro jis kampe. Jo telefonas tyli,
Nepraveria jo durų nieks, tiktai prie lango zylė
Snapu barbena – įsileisk.
Jei nieks tavęs neieško, tai tu ko nors ieškok,
Aplėki pusę miesto, kam nors nusišypsok.
Kažkas sudaužė lėkštę, iš ko bulvienę srėbs,
Gal nervai jam pakrikę, kad pyksta ant lėkštės.
Aplinkui viskas kinta ir pastovumo nėr,
Žiūrėk, šiandieną sninga, o ryt žaliuos žolė.
Kažkam užsimezgė gyvybė, bet negimdys ji, ne,
Jai keturiasdešimt metų ir ji jau per sena.
Ar galima dar ja atsikratyti – paklausė moteris?
Jei nori, tai suskubk greičiau, nes kojų rankų
Mes netraukysim vėliau.
Kokia kvaila tuštybė užvaldė moterėlę šią,
Atrodo, kūdikio ji bijo labiau nei velnio pragare.
Kažkam viltis sužibo, įsiplieskė širdy ugnis
Ir mano, kad papuolė į rojaus sodą jis,
Bet viskas gali keistis, čia rojus, čia pekla,
Todėl per daug nedžiūgauki dėl nieko,
Kiek tęsis tai, juk nežinia.