Purėtos tulpės

Senutė, senesnė už mane, prie Maximos  atsinešė kibiriuką tulpių žiedų. Dažnas, einantis pro šalį, perka, ypač moterys. Senutei linksma. Raukšlėtais, gumbuotais pirštais formuoja puokšteles – po devynis žiedus. Vis dirsteli į mane – ko stoviu, nei perku, nei nueinu?
Visame kibiriuke vienas vienintelis raudonas, purėtas tulpės žiedas – mano vaikystėj kitokių tulpių nebuvo.
Kaip paprašyti to vieno žiedo? Būtent to, purėto, iš mano vaikystės, jaunystės? Pamanys, kad daugiau neturiu pinigų. Nueinu, grįžtu. Senutės veidas staiga nušvinta, ji paduoda man raudonąjį žiedą, vieną. Aš taip pat suprantu, kad ją užgaučiau, duodama pinigų. Vis atsigrįžtu, atsigrįžtu nueidama. Šypsomės.
 
Tai buvo 1962 m. pavasaris. Rytoj mudu su Aleksu tuoksimės. Buvom susitarę su pajauniais, Olesia ir Liudviku, susitikti Karo muziejaus skverely – aptarti likusias pasiruošimo smulkmenas. Vaikinai šnekučiuojasi tarpusavy, o aš iš toli matau Olesią, išlipančią iš autobuso su didžiule, ryškiai raudona puokšte tulpių – man.
Šmėsteli išdavikė mintis – žinant jos bobutės šykštumą, atrodo neįtikima, kad ji galėtų priskinti šitiek tulpių veltui. Olesia pati paslapčiom priskynė, neatsiklaususi? Taip pat neįtikima. Kai priėjo, pamačiau, kad žiedai smarkiai apdaužyti naktį siautėjusios audros. Matyt, bobutei tai labai sugildė širdį – kur tokius dėsi, kas pirks? Tai bent man nutarė pasirodyti gera, priskynė didelę puokštę, negaila. Tokia gera šiluma apėmė. Aš ją mėgau, bobutę, mudvi dažnai pasikalbėdavom, pavaikščiodavom po kapines, parodydavo žymesnių žmonių kapus. Ji su dviem anūkėm, Olesia ir daug vyresne jos sese gydytoja, gyveno prie pat kapinių vartų senam mediniam, tvarkingai prižiūrimam name su dideliu gėlynu aplinkui, vis dar dirbo kapinių administratore ir prekiavo gėlėmis, pynė vainikus. Dukra buvo mirusi, Olesią ji išaugino nuo kūdikystės, o tai nebuvo lengva – pokaris.
 
Aptarinėjom reikalus, neskubėjom. Aleksas  džentelmenškai paėmė iš manęs puokštę ir padėjo ant gretimo suoliuko – tau nepatogu ją laikyti.
Pajauniai nuėjo, sekėm juos žvilgsniu – graži būtų pora. Dar pasėdėjom, pasišnekučiavom, Aleksas manęs, kaip Kauno senbuvės, vis klausinėjo – kas anuose rūmuose, o kaip nuo čia išeiti prie Rotušės? Vienu metu man pasirodė, kad už mudviejų nugarų kažkas vyksta, bet Aleksas vėl nukreipė mano dėmesį, jutau – nubėgo kvatodami būrelis vaikų.
Kai susiruošėm eiti, puokštės ant gretimo suolo nebebuvo. Kur ji galėjo dingti? Pasidairiau po suolais, net apžiūrėjau artimesnes šiukšliadėžes – gal kas pajuokavo? Gėlių nebuvo. Nuėjom.
Artimiausiom dienom nebuvo laiko apie tokius niekus galvoti, tik po vestuvių man sugrįžo atmintin tas neramus Alekso sukinėjimasis, vis nukreipiant mano dėmesį į tolimesnius objektus, nubėgančių vaikų juokas ir šiaip jo elgesys, kai  neberadom puokštės, ir man tapo aišku, kad tai jis suorganizavo, kad vaikai išmestų tą puokštę kur nors toliau – jam buvo gėda eiti su manim, žmonės manytų, kad tai jis man dovanojo tokias nutriušusias gėles...
Dabar, jau sena, žila, nešiausi tą vieną, bet puošnų, purėtą, ryškiai raudoną tulpės žiedą, padovanotą man tokios pat senutės kaip aš, supratusios mano sentimentus jaunystei, ir man buvo gera, tik dar kartą, kelintą jau, susimąsčiau – kodėl aš, rodos, taip lengvai perprantanti žmones, neperpratau to, vienintelio, savojo?
Alekso jau seniai nebėra. Jis man niekada gyvenime nedovanojo gėlių, nei puošnių, brangių, nei pievų ramunių, nei audros nudaužytų žiedų, kurių niekas nepirktų.
daliuteisk