Saulė – pavasario pribuvėja,
aplenkusi vėją
traukia iš Gudų girios rytą,
žiūri iš aukštai į Lietuvą
ir mato tą patį gūdų koloritą,
visuomenės atstumtuosius,
nereikalingus fabrikus,
palinkusius prie kelio karklus ir uosius,
kurie lankstosi į visas puses
net kažkam garsiau surikus.
O aš loju kaip šuva
atsiklaupęs ant kelių,
nors to visai nenoriu,
tapau socrealistas,
nevengiu kvailos retorikos ir stikliuko,
todėl sudegu kaip teatro artistas, 
nes vėl sklidinas nerimo ir minoro.
Tai nepriklauso nuo permainingo
Lietuvos oro,
o tik nuo tautos honoro,
kurio ji niekada neturėjo.
Taip, taip... jis seniai kitur išėjo.