Atėjo laiko žymėta riba – kas toliau,                  
tūnosiu baimėje galimybėmis alkana –                                  
širdyje troškau, kad sieloje būt šviesiau
ir artima aplinka su akių spinduliu šiltu?..                 

Lemties šmėkla klaidžioja šviesos greičiu:     
trumpas blykstelėjimas – pavirsiu į nieką,          
O gal už šią „dovaną“ turiu ištarti ačiū,           
nes paskesnis laikas – nieko nepalieka?..         

Nesu laisva nuo lemties tyliųjų kvietimų           
lyg skambančių švelnių garsų tolumoje –            
nenutolau nuo tako – deja, atsarginio,                  
nors nenorom, tačiau tyliai žengiu juo...