Ant saulėtų krantų, ant purienų žiedų
Mano dienos upe nutekėjo.
Upės bėga pirmyn, jos negrįš atgalios,
Kaip ir dienos į kelią išėję.
Gulbės čiuožia upe lyg stikline gatve,
Ant sparnų neša vasaros vėją.
Neša saulę sparnuos, neša dangų skliautuos,
Neša pasaką gelsvo rugsėjo.
Plukdė rudenio medžių lapus vandenėlis sraunus,
Vyšnių žiedlapiai skrido pavėjui.
Dienos tirpo trupėjo lyg smėlis purus,
Ar suprasim pasaulio kūrėją.
Laiko šukės krante ir upelio dugne,
Pasiliko gedėt to negrįžtamo saulėto kranto.
Ant purienų žiedų, ant saulėtų krantų pasiliko gedėt
To negrįžtamo laiko trupėjimo.