Prieblanda


Niekaip nesuprato. Ar tai ji skęsta sutemose, ar sutemos joje. Ir ta tyla. Tylinti, neskambanti, negrojanti tyla. Net vėjo varpeliai sustingę. Vakario dvelksmas toks neryžtingas kaip ir ji visame kame, ką daro. Net kai vieną po kito verčia skaitomos knygos lapus. Beje, knygos, kurią skaito jau gal šimtąjį kartą. Nežinia kodėl jai taip reikia to svetimo gyvenimo, svetimų nuodėmių, svetimos meilės, svetimo džiaugsmo, svetimo trumpalaikio laimės sušvytėjimo. Taip sunkiai, nenoriai švinta. Tas laikrodžio pasukimas valanda į priekį. Vartosi nuo vieno šono ant kito, laukdama ryto sakramento. Nemėgsta elektros šviesos. Stengiasi nedegti jos bent rytais. Peršti akis. O ir tas dirbtinumas erzina, kaip ir viskas, kas dirbtina šiame moderniame pasaulyje. Sensta. Nebemoka, o gal nenori žengt koja kojon su kitais į šiuolaikiškumą. Muziką rašo dabar kompiuteris, piešia, net gal tapo kompiuteris. Žmogus kažkur nuošalyje ar nuošalėje su savo siela, širdimi, išgyvenimais, samprata.
Pagaliau horizontą perrėžia gėdingai raudonas pjūvis. Droviai švinta. Atsikelia, neskubėdama lyg kokią rankovę užraitoja bambukinę roletę. Rytmetinis ritualas: kavos puodelis, pora sumuštinių. Ar daug jau bereikia senai damai, kaip save juokais, kartais rimtai vadina. Šypsodamasi stebi besiprausiančią katę. Prausiasi dar pusryčių negavusi. Bus svečių, o gal ji pagal šeimininkę. Pirma vandens procedūros po lengvos mankštos, paskui tik pusryčiai. Šį rytą kava turkiškai. Katė nekantrauja ėsti. Grybšteli į koją. Tenka atsitraukti nuo viryklės, nes kitą kartą įkąs skaudžiai. Moka savo išsireikalaut. Sutemos išsisklaidė. Joje taip pat. Tyla pradeda skambinti vėjo varpeliu. Tokia giedra bus diena. Dar viena diena, kurią pražingsniuos savo įprastu ritmu. Niekur neskubėdama, nieko neužkliudydama. Tik leis save lengvai stumtelti, vaikščiodama atsibudusio miesto gatvėmis. Smagiausia vaikščioti rytais. Ypač darbo dieną. Visi tokie susirūpinę, lekia, skuba, sunerimę, kad nespės. Jai gerai. Nereikia skubėti. Bet, žiūrėk, nevalingai pasiduoda bendram šurmuliui, ima greičiau žingsniuoti. Minios jausmas.
Saulė kopia dangumi taip greitai, pro nesužaliavusio klevo šakas įkyriai skverbiasi į vidų pro langą. Vėl nuleidžia bambukinę roletę. Dabar jau per daug šviesos. Ir kodėl jai amžinai taip negerai tai tas, tai anas. Jau tikrai paseno. Viskas erzina. tai sutemos, tai saulė. Prieblanda pati geidžiamiausia sesė. Gal kad tuomet niekas, net ji pati nemato išryškėjusios senatvės požymių veide. Katė išsidūkusi, išsirąžiusi ramiai užmigo sofos kamputyje. Sena jau, bet savo senatvės nesigėdija, neslepia. Mėgsta saulėje šildytis, nebėga nuo šviesos. Net po staline lempa, jei ta dega, mielai įsitaiso. Tylą trikdo šurmulys laiptinėje, tilindžiuoja vėjo varpeliai. Pavasario drovi šiluma skverbiasi į kambarį, į sielą. Vėsoka dar balkone, nors saulutė žaidžia spinduliais. Nieko, diena prie lango su knyga. Ir su tyla. Kuri moka tylėt, ir moka skambėt. Dar viena diena į jau nugyventų dienų virtinę. Tiktai dabar jau prieblandoje...
Mira Mira