Rytas raiko dauboj užsilikusią miglą į sluoksnius,
O sparnuočių giesmė šimtabalsė, skardi it fanfaros.
Šiurkštų kailį ražienų dirvonai visi nusiklosto,
Pumpurai kamaras kad šilkus išvėdintų pradaro.
Aš ilgiuosi tavęs. Pasiruošus į pilnatį kaukti
Kaip pavasarį kraujy aptikusi vieniša vilkė.
Nusimesiu šalin reveransus ir prietarų veržiančius kiautus.
Metas rasti tave. Kam? O man jau tas pats – kad nukristume, kiltume...
Tai instinktas. Ne protu sukonstruotas landus išskaičiavimas.
Paskutinis sezonas, gyvenimo geismas kai gyvas.
Aš nurimčiau kaip dovaną tau savo būtį įdavusi –
Juk ne mirčiai skirti sujudėję pavasario syvai.
Kaspinėlis atsiriša, kelios sagutės – į pašalius,
Blausiai švyti tamsoj du betirpstantys kūnai it lytys.
Sugrūmoja perkūnas, išdaužęs dar likusį pašalą.
Aš tave atradau ir šį rytą mums duota skraidyti.