PILKOJI
 
Su šerkšnu blakstienas
Sutemos pramerkia.
Ką įžeistas
Įveiktas paliko laikas?
Valanda verksmo soti, o šaiposi
Akimirkos, per žiemą nokusios sode...
Būdavo, myga ledą prie kaktos
Pervargęs kipšas – kaip nukankinti
Nejautrų nuostoliams pagonį?
Jam pasprukusios valandos lyg vakarykščiai
Barščiai noksta,
Skonį tikrąjį įrodę.
Realijos, kelių plaušai nevyti,
Ir tai, dargi prie balanos,
Kedenami saulėtam vėjy,
Dūmais sklaistosi, – pilkais pelenais
Sklaistosi kasdienybės kaltūnai, o pasakos
Kūnu stojas prieblandoje. –
Štai parbėga eglaitės ir lieka
Popiečio rojuj, ir gieda sniege,
Arba iš vasarų grįžęs,
Svaigsta žemuogių šlaitas pūgos kliedesy,
Laikui nirštant ir sielvartus telkiant.
 
Bet – ryt, užu polaidžių, pabėgusi,
Vedina namų dūmų dorybėm,
Jau pūga pati grįš.
 
           Šara godzina?