Švelnumo idilė
Vėjas siaus, laužys medžių šakas,
Jis švelnumo idilės nežino.
Atsimerk praregėk, saulė pina kasas,
Saulė šilumą veltui dalina.
Aš pamosiu tau šilko skraiste,
Baltu nuometu švelniai priglusiu.
Tu kalbėk netylėk, nors lietus sielon kris,
Jis ištroškusią žemę gaivina.
Greit pražys raudoni dobilai
Ir avietėm kvepės vėl rožynas.
Tu nemirk, pakentėk, laikas gydo žaizdas,
Greit mėnulis vėl juoksis virš šilo,
Žvaigždės liesis skliaute, mūsų rankos drauge,
Vėl kartu susikibę. Mūsų širdys vėl plaks
Vieno ritmo taktu, mūsų akys
Skaitys vienos kitą be žodžių.
Aš apgaubsiu tave balto šilko skraiste,
Baltu nuometu švelniai priglusiu.
Niekada nepaleiski tu rankų manų,
Be tavęs aš lyg paukštis be aukščio pražūsiu.
Dangų skaldys žaibai, šniokš perkūnijos,
Lietūs barbens mums į stiklą.
Mes abu, kol ruduo nuskabys rausvo klevo lapus,
Mes kartu, kol žiema braižys šerkšno gėles
Ant sužvarbusio stiklo.
Mes abu gal iškrisim snaige
Ant to pačio smėlėto kalnelio. Amžiams liksim
Lengvutėm smiltelėm kape,
Patikėt negaliu, kad tai tikra...