Sules tau vilties paukštis praeitį, sules
Akimirkas, sules akis ir juoką,
Paliks tuščiam danguj plyšelį juodą,
Kad dar augintumei žvaigždžių gėles...
 
Kad taptumei, kai plėšys pilnatis
(Išlįst norės pro siaurą landą),
Maža, naivi ir išsigandus,
Kokia buvai kadais – tokia pati...
 
Užslinks audra (taip tvankią naktį būna) –
Gėles nulauš, suniokos sodą
Ir vėl paliks tik rėžį juodą,
Bet ne danguj, tačiau ant žemės kūno.
 
Lietus nurims. Tiktai lašai keli
Stiklu ridensis tartum tavo veidu...
 
Nors pasakei, kad viskas buvo klaidos,
Bet pamiršai, kad jas tebeturi
Ir dygs jos vėl ant žemės plutos...
..............................................................................
 
Veikiausiai paukštis dar vilties atskris,
Suras tave, kur tik bebūtum.
Tačiau dangaus ir sodo jau nebeturi...
 
2016 gruodžio 25 d.