Aš linkiu, kad vidurnakčių mūsų tirštėjančią juodumą
Mėnesiena atmieštų it pienas
Ir kad kūnuose liktų stiprus magnetizmo efektas,
Praeities hologramų dėka
Tu vienatvėj neliktumei vienas,
O ant lūpų karščiuojančių
Nuolat budėtų švelnių bučinių gaivios mėtos.
Aš linkiu, kad išeidamas
Druskos stulpu tu manęs nepaliktumei,
Argi maža, kad sieloje lieka
Mirties nuteriota dykynė?
Ten, būties pakrašty,
Pulkas gervių gyvenimo geismą dar klykia.
Juk jauti, kaip atplyšta velėna,
Nes šaknų josios nieks neišpynė?
Aš linkiu lengvo šypsnio
Ant aiškiai nuliūdusio veido –
Abejonės į spindintį žvilgsnį sukrito,
Bet jo neužvėrė.
Pradžiungu vėl ir vėl,
Kada gervės aistringai gyvenimo geidžia,
Kada glaustosi meiliai
Pavasarį jaučiantys žvėrys.