Nedaug man reikia, Viešpatie, nedaug —
Tiktai pavasario dienos, to meto,
Kada svajonė suptųsi žieduos,
Ilgai dangaus mėlynėj žvilgsnis skęstų.
 
Tada tikrai žinočiau, kad sušilo
Ne tik gamta saulužės glėbyje,
Bet ir žmogus atsitiesė, pakilo
Naujam gyvenimui jos šviesoje.
 
Turėtų patikėt savim ir savo galiom.
Juk jis už medį žemėj daug daugiau.
Namuos gyvent privalo būti gera,
Pražysti laimė turi pagaliau.
 
Nedaug man reikia, Viešpatie, nedaug —
Ramybės ir taikos vaikams, vaikaičiams,
Šventų Velykų rytmečio sulaukt,
Ir dar, kad jie sveiki, laimingi augtų.