Tave skaitau pirštais švelniai kaip Brailio raštą,
kaip protėvių mintis, įrėžtas giliai į akmenį runomis. 
Iš dešinės į tvarkingai pasvirusį kairįjį kraštą,
kur saugomos karališkai puošnios žodžių karūnos.
 
Tave menu ištariu pagarbiai kaip ir Tėve mūsų – 
tai primena pavasario lietus, krentantis iš senų laštakų.
Vandens tekėjimas – lyg skundas paslaptingųjų prūsų,
lyg šnarėjimas sparneliais liepsnojančių plaštakių. 
 
Tave myliu kartosiu daug kartų lyg Sveika Marija
liesdamas Rožinio karolius, kurie kvepia tavo pirštais.
Ir džiaugsme, ir varge, ir kai vienatvėj ašaros lyja,
mane saugo Motinos, kurių dėka viltis nemiršta.