Namai
 
Kodėl tyla taip švelniai glosto ausį,
kurios klausai savų namų kieme?
Keli akis į dangų,
ieškodama pradžios
besisukančio laiko rato.
Mosteli staiga,
išvydusi artėjančias
sugrįžtančių žąsų gretas.
Skubi kaskart,
kad prisiliestum
prie savo žemės suartos,
pavasariui atėjus,
gyvybės pasisemt iš jos.
Žvelgi ramiai į kvepiančias,
baltais žiedais nubertas,
lengvai linguojančias obels šakas.
Tiesi rankas paglostyti,
užuosti kvapą ievos,
kurios jau nebėra,
bet Tavo atminty vis dar gyva.
Dar vis meni jos brazdesį,
sukelto vėjo pučiant Tau į langus,
Tavų namų,
kurių ilgiesi net ir trumpam palikus vienus.
Kodėl tyla taip švelniai glosto ausį,
kurios klausai pravėrusi savų namų duris?