Prasilenkėm mieste lyg du kažkur matyti žmonės,
Nežymiai linktelėjai. Aš atsakiau tau akimis.
Širdis sukliko, suvaitojo ir nuskubėjo iš paskos tau.
Ji su tavimi.
Lyg du išgąsdinti vaikai,
Kuriuos užklupo laižančius močiutės medų,
Sutrikę, nelaimingi ir neatviri...
Kiekvienas savo kančią kantriai nešam,
Lyg kuprą po drabužiais slėpdami.
Abu lyg paukščiai  po audros nusilpę-
Vos vos kvėpuojam nerimu bendru.
Ir niūrios dienos tampa ilgos,
Ir šaltos naktys kupinos sunkių sapnų...
Prasilenkėm mieste lyg du kažkur matyti žmonės,
To skausmo visos upės nenuneš.
Tik persekios ilgai kankinančios dvejonės –
Gyvent kitiems ar eit šalia tavęs.