Labas, Anuška!
Nesitikėjai, kad pasibelsiu?
Ir jeigu neatsiliepsi, vis tiek – labas! Jau matau Tave, kaip išskridusią iš krūtinės gervę ir tikiuosi,  kad perskaičiusi mano „ Išskrido“. Tačiau te būna šis eilėraštukas ir čia. Dabar nesibeldžiu, kad tyla ir išgirstumei.  O gal ir kiti, kurie mus žino, ar bent jiems įdomi žmonių santykių tematika. O gal ir tokios poezijos rūšis.

Išskrido gervė iš krūtinės,
Bet ne lengviau-
                        sunkiau joje.
Ateis pavasaris, bet sakė,
Kad nesugrįš..  
Ir mano žodžiuose:
„O! Moterie,
         kokia graži esi“,
Išliks tik ilgesys
Ir  akys žiūrinčios dangun.
Neleisk, o Dieve, man pamiršti jos,
Nors ir negrįžtančios,
Nors ir skausmingai klykiančios tolyn.

Aš nenorėjau, kad išskristų gervė,
Bet skrendančiam dangum
                                     keliai laisvi.

Dabar vėl beldžiu- atidaryk, Anuška, tai aš, Pelėda.
Į mano prašymą neatsako. Durys uždarytos. Tačiau girdžiu, kad už jų gyvenama: gal rašomi eilėraščiai, gal kalbamasi telefonais, gal pusbalsiu samprotaujama, kad eKūrybos svetainėje pasirodę literatūriniai laiškai- niekis. O jeigu juos kam prireikia rašyti, tai ar negeriau jų tekstus išsiųsti elektroniniu paštu?
Sunku alsuoti prie uždarytų durų, o ši naktis – ypatingai kažkokia ne tokia ir dar vis nesuvokta. Atėjo sapnas ir dar labiau sumaišė ir taip jau sujauktas mintis.
... Galinga, aukšta liepa, panardinusi viršūnę padebesiuose.Gyvenime tokios netekę matyti. Yra liepa ir prie mano gimtų namų, kurios irgi dvejais glėbiais neapjuosi, bet ši nepalyginamai galingesnė. Ir - Viešpatie!- ogi nei vienos šakos. Labai aiškiai atsimenu, kad visos jos nupjaustytos pjūklu. O jų irgi būta ypatingai storų, plačiašakių, užimančių daug erdvės...
- Anuška, atidaryk. Aš jau kelintą dieną, kai prie durų...
Kas atsitiko su galingos liepos šakomis? Kas jas taip apipjaustė? Ir tai, regis, padaryta ne taip seniai, padaryta rašant literatūrinį laišką Ramunei, kurio pradžioje pacituotas Žemaitukės eilėraščio BALTOS GĖLĖS
pirmas posmas. Rašiau ir citavau:
„ ... o širdis, įbaiminta mūzų,
                                         „Lauko gėle ramunėle,
                                         nūnai sapnavau,
                                         Skambi šienpjovio daina
                                         skirta ne tau“ -
                                                          jau atlėgo, nurimo ir vėl jaučiuosi tiesiog Šklėrių seniu, kuomet kitų žvaigždynai danguje, o mano – lazdoje. (...) Būčiau neskaitęs „Baltos gėlės“, nebūtų ištikusi panieka.“
Beje, eilėraštis pacituotas netiksliai - vietoje žodžio „sapnavau“, reikia „ žinau“. Tačiau taip ne mano valia pakeistas žodis dabar atrodo pranašiškai. Visa širdimi įsitikinęs, kad sapne pamatyta liepa simbolizuoja mano su Anuška santykius - jie buvo nuostabūs, kaip tos aukštai nuo žemės pakeltos galingos liepos šakos. Ten galima  buvo slėptis, dainuoti,  važinėti „perduku“ į Čepkelių raistą , rašyti eilėraščius ant sijono klosčių ir būti draugais. Kaip viskas greitai žmonių santykiuose išnyksta, dingsta!
Ir ar bus bent apytikriai taip, kaip buvo?

Aš nenorėjau, kad išskristų gervė,
Bet skrendančiam dangum
                                     keliai laisvi.

Tikriausiai, kad –ne. Taip, kaip buvo, jau nebus.
Manau, kad neteisūs tie, kurie neužmiršta pasakyti, jog tokie laiškai yra asmeniški. Iki šio dar neparašiau nei vieno, kuriame nebūtų bet šiek išmislo, legendos, noro bet kiek pasimuistyti savo kailyje, kad taip neveržtų dvasios. Todėl juos ir įvardiju kaip literatūrinius, kviesdamas skaityti kas tik to geidžia. Na, o šis - be dekoracijų, be vaidinimų. Ir sapnas taip pat tikras.  Ir man atrodo, kad neverta kalbėti apie tai, ką ir kaip reikia daryti, kad  tokie laiškai - gink Dieve, nebūtų kieno nors perskaityti... Kai reikia, kad neskaitytų,  mokam juos paslėpti taip,  kad jų neperskaito nei vyrai, nei žmonos, o juo labiau eKūrybos  svetainė. Va, taip slepiami laiškai - kad ir be  nuorodos SLAPTAI, gal tikrai yra asmeniški ir todėl jie labiausiai medžiojami.
O šitie... Rašai, rašai ir galiausiai ateina noras juos ištrinti.
Ištryniau penkis laiškus ir už tokias paslaugas labai dėkojau Juozui. Bet ar ištryniau, jeigu visus juos turiu?
Ateityje pasižadu neištrinti nei vieno ir ypatingai tokių skaudžių, kaip šis.
- Anuška, atidaryk. Žiema ir šalta.. O ir laiko nedaug. Jau rytoj, atrodo, reikės į Santariškes..
Ir iš tiktųjų, durys trupį prasivėrė.
Nedaug. Per taip pravertas duris dar negaliu praeit...
Sapne matyta liepa nebuvo visiškai skurdi, belapė.. Ji leido naujas atžalas, lapojo ką tik praskleistais lapeliais. Negalėjau tikėtis, kad susiėmęs už trapių atžalų išsilaikysiu ir nedrėbtelėsiu žemėn su visais šimtu savo kilogramų.
- Gerų švenčių Tau! Smagaus gimtadienio, Anuška! Sako, jis jau čia pat..